Pieno supirkimo rinkoje dalyvaujančių Lietuvos ūkių vidutinis dydis yra 10-12 karvių, Latvijoje – 20, Estijoje – 160.
Kaip realiai gyvena mūsų pieno ūkiai kalbėjomės laidoje Delfi Tema.
„Kai strategija neparemiama pinigais tai tik popierius ir be investicijų tai lieka tik popieriuje. Kalbant apie pienininkystę, investicijos buvo paskirstytos neteisingai. Perdirbimo pramonę turime puikiai išvystytą, o gamintojas paliktas likimo valiai“, – trūkumus vardina Jonas Kuzminskas, asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas ir sako, kad smulkiuose ūkiuose dirba pagyvenę kaimo žmonės, kurie neturi kitos alternatyvos gauti pajamas. Jei juos priverstume nutraukti gamybą, turėtume socialinę naštą, nes kito darbo įgūdžių neturi.
Kita kategorija, tie, kurie gyvena kaime ir kelios karvės tik priedas prie algos.
„Aš pats gyvenu kaimo tipo gyvenvietėje, kurioje gyvena 350 žmonių, ir dauguma gyvena iš ūkelių ar dirba juose. Kita dalis gyvena iš pašalpų“, – dėsto J. Kuzminskas.
Jo vadovaujamame kooperatyve 450 narių ir vidutiniškai iš karvės melžiama 5,5 tonos per metus. Tai vidurkis, tačiau stambiuose ūkiuose šis rodiklis virš 10 t. Vidutinė supirkimo kaina 23 ct už kilogramą. Smulkiesiems ši kaina krenta iki 18 ct/kg, nes surinkimo sąnaudos didžiulės – sunkvežimius tenka gainioti po atskirus ūkelius.
J. Kuzminskas skaičiuoja, kad Lietuvoje vidutinis ūkis padidėjo iki 12 karvių. Tai vidutiniškai atneša apie 1800 eurų per mėnesį pajamų. Ne pelno, nes karvė nori ėsti, reikia pirkti įvairią įrangą, bet pajamų.
„Smulkūs ūkininkai neskaičiuoja savo darbo ir jų pajamos kaip atlyginimas. Jei įskaičiuotume, kaip skaičiuoja ekonomistai, su darbo užmokesčiu, tai būtų nuostolingas ūkis. Tačiau mūsų sąlygomis žmogus tiesiog susikuria sau darbo vietą ir pragyvena. Arba tai prisidūrimas prie kito darbo, gali būti mokytojas, gaisrininkas, nes darbo vietų kaime nėra“, – apie tai, kad tokiems ūkiams nėra kur plėstis aiškina J. Kuzminskas ir prognozuoja, kad bėgant metams tokie ūkeliai vis tiek nunyks, nes jauni žmonės jų nenori perimti.
Tačiau Lietuvoje šeima gali prižiūrėti 50 ir daugiau karvių. Tai jau perspektyvus verslinis ūkis, nors kai kurie sugeba suktis taip, kad ir turėdamas 40 raguočių sugeba samdyti žmones.
„Mūsų pagrindinė problema ta, kad produktyvumas – primilžis iš karvės – lyginant su Europos vidurkiu mažas“, – pagrindinę problemą, neleidžiančią uždirbti ir iš palyginti mažo ūkio, įvardina J. Kuzminskas.
„Mes technologiškai atsilikę, tačiau svarbu ir pačio ūkio valdymas, jo kultūra“, – pripažįsta J. Kuzminskas ir sako, kad vidutiniai ūkiai produktyvumu kol kas negali lygintis su bendrovėmis, tačiau patys moderniausi rodikliais jau vejasi ir didžiuosius. Šiam postūmiui, o ne paprasčiausiam karvių skaičiaus didinimui, ir reikia postūmio.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2021-01-01 Lietuvoje buvo laikoma 234 tūkst. karvių. Per 2020 metus pieninių karvių banda sumažėjo 7,5 tūkst. karvių arba 3,1 proc.
Ūkių, laikančių karves, 2021-01-01 buvo 27,5 tūkst., palyginti su 2020-01-01, jų sumažėjo 11,0 proc. (3,4 tūkst.). 77 proc. visų pasitraukusiųjų iš pieno gamybos buvo 1–2 karvių laikytojai.
Per 2020 m. Lietuvoje iš viso buvo supirkta 1354 tūkst. t pieno, 0,5 proc. daugiau, palyginti su 2019 m.
2019 m. Lietuvoje vidutiniškai iš karvės primelžta 6,2 tonos pieno per metus, Estijoje – 9,4 tonos, o ES vidurkis yra 7,4 tonos
