Siekiant kokybinio proveržio šiose srityse vien tik žodžių nepakaks. Jei Lietuvos valstybei kai kurie žemė ūkio gamybos ir maisto pramonės perdirbimo sektoriai yra strategiškai svarbūs, reikėtų imtis ir konkrečių veiksmų.

Pirmiausia, noriu paminėti keletą teigiamų dalykų, kurie buvo gan intensyviai vykdomi pastaruosius kelerius metus ir labai padėjo žemės ūkio srityje dirbančioms bendrovėms – tai ekonominė diplomatija. Galimose eksporto rinkose, pavyzdžiui, Kinijos, JAV, Lietuvos komercijos atašė dirbo labai aktyviai, ir maisto gamybos bei žemės ūkio bendrovės iš tiesų jautė didelę paramą ir pagalbą užmezgant kontaktus su galimais partneriais naujose rinkose. Tokia valstybės parama Lietuvos verslininkams yra labai vertinga ir tikimės, kad ekonominės diplomatijos srityje naujoji vyriausybė ir diplomatinės atstovybės išlaikys tokį pat aktyvų tempą, kaip ir iki šiol.

Tačiau žemės ūkio ir maisto produktų konkurencingumo didinimo srityje, kuri yra svarbi visai šalies ekonomikai, esame atsidūrę savotiškuose spąstuose. Konkurencingumą labai dažnai lemia veiklos dydis ir pajėgumas konkuruoti su žaidėjais, esančiais aplinkui. Tai ypač aktualu ir jautru maisto pramonei. Kaimynystėje turime labai didelę rinką – Lenkiją, kuri yra viena didžiausių maisto produktų gamintojų ir eksportuotojų Europoje. Joje veikiančios maisto gamybos įmonės – vienos stambiausių regione. Todėl Lietuvos įmonių konkurencingumas gali būti pasiektas, jei verslui bus sudarytos galimybės sukaupti pakankamai finansinio ir intelektualinio potencialo, kad bendrovės galėtų investuoti, augti ir stambėti. Šiandien, norint konkuruoti kaimyninėse ir tarptautinėse rinkose, siekiant pakliūti į prekybos tinklus su savo gaminama produkcija, gamintojai turi užtikrinti ir labai didelius užsakymų kiekius.

Tačiau šiandien matome, kad Lietuvos politikos deklaruojama kryptis – koncentruotis vien į paramą smulkiems gamintojams ir verslus, o didesnės bendrovės, kurios Europos mastu tėra smulkios rinkos žaidėjos, paliekamos nuošalyje. Be abejo, reikia remti mažas įmones ir gamintojus, tuo niekas neabejoja, tačiau reikėtų neužmiršti ir didesnių įmonių, galinčių sukurti didelę pridėtinę vertę ir siekiančių sėkmingai konkuruoti regione. Šiandien matome, kad konkurencingumo didinimas tėra gražus šūkis, o realių rezultatų šioje srityje, deja, nėra.

Pastaruosius kelerius metus šalies politika yra įstrigusi vidiniame konflikte ir svyruoja konkurencingumo paieškos kelyje ties pasirinkimu „arba ... arba“. Reikėtų ieškoti sprendimų, kaip valstybė galėtų išlaikyti balansą, kad plėtros galimybes turėtų tiek smulkūs, tiek vidutiniai, tiek stambesni verslai.

Ekonomikos skatinimo politikoje būtų svarbu vadovautis ne nuostata „arba...arba“, bet „ir ...ir“. Reikėtų ieškoti sprendimų, kaip valstybė galėtų išlaikyti balansą, kad plėtros galimybes turėtų tiek smulkūs, tiek vidutiniai, tiek stambesni verslai. Didesnio konkurencingumo mūsų maža šalis gali pasiekti, jei būtų remiami ir smulkūs gamintojai, ir stambesni verslai, kurie jau šiandien skinasi kelią į tarptautines rinkas ir gerina Lietuvos užsienio prekybos balansą.

Pastaraisiais metais buvo formuojama stambioms žemės ūkio bendrovėms nepalanki žemės ūkio politika: įvestos tiesioginių išmokų lubos, sumažinta investicinė parama, grasinama dar labiau ją mažinti. Tuo tarpu reikalavimai bei lūkesčiai bendrovėms, kad jos taptų inovatyvesnės, pažangesnės, konkurencingesnės bei kurtų didesnę pridėtinę vertę, vis didėja. Tai – nesuderinami dalykai. Norint taikyti naujausias technologijas ar kurti naujus produktus, reikalingos didelės investicijos ir resursai. Ant išgyvenimo ribos balansuojančios bendrovės nepajėgios sukurti gaminių, kurie padarytų proveržį eksporto rinkose.

Maisto gamyba neatsiejama nuo žemės ūkio. Tai – dvi susijusios sritys, kurios strategiškai turėtų būti vertinamos kartu kaip vientisa grandis, o jų vystymas, tikslai ir potencialas taip pat turėtų būti subalansuoti ir suderinti.

Pasižiūrėkime, pavyzdžiui, kur politikos fragmentiškumas atvedė mūsų pieno ūkio sektorių, kuris pastaruosius 20 metų vis labiau traukiasi, mažėja ir laikomų karvių kiekis, ir ūkių skaičius. Jau dabar kai kuriais duomenimis Lietuvoje 25 proc. parduodamo šviežio pieno yra importuotas, daugiausia iš Lenkijos.

Mūsų pieno sektorius daugelį metų yra įstrigęs nesibaigiančioje krizėje. Nepaisant kiekvienos ateinančios naujos Vyriausybės pažadų situaciją išspręsti ir skirti jai prioritetinį dėmesį, visa pieno gamybos grandinė nebesivysto ir yra sustojusi. Net dideli ir modernūs pieno produkcijos gamintojai negali uždirbti, jų investicijos neatsiperka. Kodėl taip yra? Viena priežasčių – Lietuvos pieno perdirbėjai nėra pajėgūs lygiaverčiai konkuruoti su Europos gamintojais, tokiais kaip „Danone“, „Nestle“ ar „Valio“, kurie turi stiprius prekių ženklus, gausų produktų asortimentą ir gali juos globaliose ir aukštų pajamų rinkose parduoti didesne kaina. Mūsų pieno perdirbėjai neturi tokių konkurencinių pajėgumų, todėl ir ūkininkams negali pasiūlyti aukštesnių pieno supirkimo kainų.

Kol nepasikeis požiūris į šį sektorių kaip į visumą, priemonės, kurios nukreipiamos tik pieno gamybai ar tik perdirbimui, bus betikslės. Tarp Baltijos šalių mūsų pieno perdirbimo ir gamybos sektorius yra labiausiai atsilikęs ir vienas pažeidžiamiausių.

Latvijos rinkoje šiame sektoriuje vyksta konsolidacija, stiprinama gamyba ir net daromos investicijos į gamybą kitose Europos šalių rinkose. Estijos pienininkams – didelis ramstis Suomijoje esanti „Valio“ gamykla. O Lietuvos gamintojai pralaimi konkurencinę kovą stambiems Lenkijos gamintojams.

Maisto produktų segmente jau seniai nebėra veikiama ir konkuruojama vietinėse rinkose. Konkurencija vyksta tarp šalių. Parama, skiriama žemės ūkio ir maisto gamybos bendrovėms, visoje Europoje labai skiriasi. Lietuvos žemės ūkis iš kitų ES šalių išsiskiria vienomis mažiausių tiesioginių išmokų. Be to, daugelis Vakarų Europos valstybių – Vokietija, Olandija, Lenkija – be ES paramos skiria ir valstybės paramą tiems sektoriams, kuriuos nori strategiškai plėtoti ir vystyti.

Pavyzdžiui, Vokietijoje ūkininkams skiriama papildoma 2–4 centų litrui pieno nacionalinė parama – ir to pakanka, kad šis sektorius vystytųsi. Skirtingai nei kitose Europos šalyse, Lietuvoje pieno sektorius yra paliktas savieigai ir rinkos savireguliacijai, ir mūsų gamintojai konkurencinėje kovoje pralaimi.

Konkurencingumo didinimui vien tik žodžių nepakaks, jei Lietuvos valstybei kai kurie žemė ūkio gamybos ir maisto pramones perdirbimo sektoriai yra strategiškai svarbūs, reikėtų imtis ir konkrečių veiksmų.

Tvarumas, bioekonomika – tai dar viena kryptis, kuri akcentuojama ne tik Lietuvos vyriausybės, bet visos ES ateinančių 7 metų programoje. Visi suprantame žaliojo kurso svarbą ir neabejojame jo būtinybe. Visi norime gyventi švarioje aplinkoje, gerti švarų vandenį, kvėpuoti švariu oru. Tačiau visus pokyčius reikėtų įgyvendinti palaipsniui, subalansuotai, įvertinus esamą situaciją. Priešingu atveju nauji reikalavimai žemės ūkiui ir maisto pramonei gali virsti papildomais dideliais, o kai kuriais atvejais – sunkiai pakeliamais kaštais, kurie dar labiau padidins prekių savikainą, kainas vartotojams ir sumažins konkurencingumą.

Lietuvos žemės ūkis dažnai yra apipintas nepagrįstais mitais ir išskiriamas kaip ypatingai tarši šaka. Todėl labai svarbu, kad naujoji šalies Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija objektyviai įvertintų, kokį iš tiesų neigiamą pėdsaką palieka mūsų šalies žemės ūkis. Svarbu objektyviai ištirti ir moksliniais tyrimais įvertinti realią žemės ūkio taršos situaciją, kad verslui nebūtų užkrauta papildoma našta ir reikalavimai, kuriems nėra pagrindo. Yra duomenų, rodančių, kad Lietuvos žemės ūkis yra vienas mažiausiai taršių ES, ir kad įvairios taršos rodikliai kasmet mažėja. Šiandien Lietuvos ūkiai jau naudoja ir pažangias tiksliojo ūkininkavimo technologijas, ir techniką, kuri leidžia tausoti resursus, mažinti taršą ir trąšų kiekius. Be abejo, šios technologijos yra brangios ir reikalauja milijoninių investicijų, todėl tik stipriausi žemdirbiai yra pajėgūs įsigyti reikalingą modernią techniką ar įrangą.

Pavyzdžiui, investicijoms į tvaresnius sprendimus, tokius kaip biodujų jėgainių projektai, Ateities ekonomikos DNR plane numatyta skirti 10 mln. eurų – tai juokingai maža suma, kurios pakaktų vos 2–3 didesniems projektams. O ką daryti likusioms bendrovėms? Jei gamintojams bus keliami emisijų mokesčiai, didinami tarifai ir nebus skiriama valstybės parama, gamintojų ir perdirbėjų laukia didelės išlaidos. O tai dar labiau mažina jų konkurencingumą, kurio siekiama kitame Vyriausybės strategijos punkte.

Blogiausia išeitis būtų, jei gamintojai išaugusius kaštus perkeltų vartotojams. Tokios perspektyvos nenori nei Lietuva, nei ES. Todėl botago ir pyrago, tai yra, reikalavimų ir paramos verslui politika, turėtų būti labai gerai pamatuota ir pagrįsta.

Lig šiol Vyriausybės laikėsi politikos remti visus ir po truputį. Taip tarp remiamų sričių atsiranda labai egzotiškų iniciatyvų – pavyzdžiui, parama riešutmedžių auginimui. Vis tik, manau, kad būtų tikslinga išskirti šalies prioritetines sritis, kurios turi potencialą, tinkamas sąlygas ir klimatą plėtrai.

Jei valstybė numatytų sukaupti lėšų kokybiniam šuoliui tam tikroje srityje, tai pavyktų padaryti per keletą metų. Tad turėtume išskirti, kokios žemės ūkio ir maisto gamybos sritys yra prioritetinės, turi perspektyvas augti, tapti konkurencingos, ir kur mes turime patirties, žinių ir tradicijas. Tokiu keliu eina daugelis šalių, pavyzdžiui, Olandija stipri pienininkystės, mėsos gamybos, daržininkystės, gėlininkystės srityse, Norvegija – lyderė žuvininkystėje. Mūsų maža šalis turi ribotus resursus, ir mums siekis būti stipriais visose žemės ūkio srityse yra sunkiai įgyvendinamas.

Labai svarbu valstybės strategijoje numatyti ne tik subalansuotą finansinę paramą, bet ir lankstesnį verslo reguliavimą, kad pradedantiems ar naujų nišų ieškantiems verslams būtų sudarytos palankesnės sąlygos kurti naujus produktus. Pavyzdys galėtų būti Izraelis, kuris itin skatina naujų inovatyvių verslų plėtrą. Kol Lietuvoje pastaruosius kelerius metus diskutuojame leisti ar neleisti plėtoti pluoštinių kanapių verslą, Izraelyje jau seniai sukurta įstatyminė bazė ir pastatytos jau 4 gamyklos, kuriančios inovatyvius produktus iš kanapių ir parduodančios prekes visame pasaulyje.

Vienos šių įmonių kapitalizacija jau prieš porą metų pasiekė 1 mlrd. eurų. Ir šiose naujose srityse Izraelis tampa vienu iš lyderių tarptautinėje rinkoje. Tokios sėkmės buvo pasiekta, nes verslas lanksčiai ir greitai sureagavo į rinkos poreikį, o valstybės institucijos operatyviai sukūrė įstatyminę bazę tokiam verslui kurtis ir vystytis. Tokių pavyzdžių galime rasti daugelyje šalių. Labai norėtųsi, kad ir Lietuva būtų viena iš lyderių verslo inovacijų diegimo srityje.

Lietuvos verslas yra lankstus, kūrybingas ir pajėgus prisiimti savo investicijų rizikas. Stiprėjanti Lietuvos ekonomika – tai visų pirma šalies verslo nuopelnas. Jei naujoji Vyriausybė daugiau dėmesio skirs verslui palankesniam reglamentavimui kurti, suteiks didesnį lankstumą ir gebės greitai reaguoti į pokyčius, mes dar suspėsime paskui Europą.