Tad negaliu nepasidalinti mintimis, kurias subrandino jau kuris laikas iš Pakruojo mane pasiekiančios žinios. Nors jas paviešindamas būsiu nepopuliarus, tačiau tokiu ir nenorėčiau būti

Daugybę metų būdamas žemdirbiškos veiklos sūkuryje, didžiulę pagarbą jaučiu ūkiams, kurie ir sunkiausiais laikotarpiais neskubėjo ir neskuba likviduoti gyvulių, o netgi didina jų bandas tam, kad iš vietos fermų tiekiamos žaliavos perdirbėjai pagamintų ne tik geresnės kokybės, bet ir aukštesnės pridėtinės vertės produktus. Tuo labiau, kad gyvulininkystės produkcijos gamyba yra tiesiogiai susijusi su grūdų auginimu – viena svarbiausiųjų Lietuvos žemės ūkio šakų. Todėl be galo apmaudu, kad net du Pakruojo rajono ūkiai – Linkuvos ir Žvirblonių žemės ūkio bendrovės – susidūrė su vietos gyventojų pasipriešinimu statyti modernius galvijų kompleksus, atversiančius kelius deramai gyvulininkystės plėtrai, be visa ko galinčiai nulemti ir to krašto gyventojų ateitį.

Apie pastarąją Linkuvos ŽŪB problemą „Ūkininko patarėjas“ jau rašė 2020 m. rugpjūčio 2 d. straipsnyje „Teismų maratonas tęsiasi, bet karvidžių statybai netrukdo“. Iš tiesų būsimų fermų kontūrai tenykščiame Laiškonių kaime kyla ir teismams tebenagrinėjant Linkuvos bendruomenės ieškinius dėl galimai neteisėtos statybos, nes žemdirbiai, pasak bendrovės pirmininko Laisvūno Gudjurgio, negali laukti, kadangi priešingu atveju negrąžinamai prarastų Europos Sąjungos paramą. Juk tokiai statybai ūkis turi leidimą, kadangi projektuotojai įvykdė visas jai keliamas sąlygas bei reikalavimus.

O nesiimti naujo galvijų komplekso statybos linkuviečiai negalėjo, nes nebebuvo įmanoma rentabiliai dirbti senose, per kelias vietas išsimėčiusiose fermose, iš kurių vienoje gyvuliai šeriami pašarus jiems privežant ... arkliu!

O nesiimti naujo galvijų komplekso statybos linkuviečiai negalėjo, nes nebebuvo įmanoma rentabiliai dirbti senose, per kelias vietas išsimėčiusiose fermose, iš kurių vienoje gyvuliai šeriami pašarus jiems privežant ... arkliu! Norint efektyvinti gamybą, reikėjo rinktis: arba likviduoti karves, arba griebtis pažangesnių technologijų įdiegimo, kas įmanoma tik naujuose tvartuose. Bendrovė pasirinko pastarąją išeitį, nors pirmasis kelias būtų buvęs nepalyginamai lengvesnis – parduoti karves, atleisti žmones ir toliau verstis vien augalininkyste, reikalaujančia kur kas mažiau darbo rankų ir galvos skausmo. Tačiau rinkusieji parašus „prieš“ komplekso atsiradimą į tai neatsižvelgė, šią bendrovės iniciatyvą įvardinę noru paversti vieną gražiausių Šiaurės Lietuvos miestelių „srutų duobe“, nors iki protestuotojų apgailimos Linkuvos bažnyčios bei restauruojamo karmelitų vienuolyno yra daugiau kaip pusantro kilometro, o iki miestelio centro su neva prasmirsiančia Vienybės aikšte – dar toliau! Maža to, niekas negirdėjo (nes nesiklausė) ir fermų statytojų įsipareigojimų kaupti srutas moderniuose, pagal naujausias technologijas uždengiamuose rezervuaruose (ne lagūnose), naudojant separavimo ar kitą „nukvapinimo“ įrangą, o jas laistyti kuo toliau nuo miestelio, prie kurio bendrovė net neturi savo žemių!

Nusistačiusiųjų prieš naujas fermas argumentas buvo vienas vienintelis – neleisti, uždrausti, likviduoti!

Nusistačiusiųjų prieš naujas fermas argumentas buvo vienas vienintelis – neleisti, uždrausti, likviduoti! Likti be pragyvenimo šaltinio – darbo – bijančius Linkuvos žemės ūkio bendrovės žmones guodžia tik tai, kad tarp protestuotojų, liepos pabaigoje susirinkusių į piketą, vietos gyventojų buvo ne ką daugiau, negu Seimo narių arba jais dar tik pretendavusių tapti politikų bei įvairių institucijų atstovų. Mat linkuviečių inicijuotoje byloje dėl galimai neteisėtos galvijų komplekso statybos atsakovais patrauktos Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM bei Aplinkos apsaugos agentūra, o trečiaisiais asmenimis – Linkuvos žemės ūkio bendrovė ir objektą projektavusi UAB „Sava ranga“.

Išskirtinai nesuprantamas to krašto Seimo narių priešiškas nusistatymas prieš darbo vietų kūrimą. Lyg tai jie nežinotų, kad Lietuvoje žemiau skurdo rizikos ribos gyvena daugiau nei pusė milijono gyventojų, lyg nematytų nutįsusių eilių prie pašalpų langelių ir Užimtumo tarnybos durų. Menkai atrodo ir jų iniciatyva parengtas įstatymo projektas, griežtinantis statybų reglamentavimą, kai tuo tarpu visos vyriausybės įsipareigoja jas paprastinti. Tik nepavyksta. Biurokratai nugali. Suprasčiau, jei inicijuotų lėšų pritraukimą ir naujų technologijų įdiegimą, biojėgainių statybą, kuri pigia elektra aprūpintų linkuviečius – tam sąlygos ir prielaidos puikios. Bet ne. Lengvas populizmas.

Kad nė sapne nesapnavo susidurti su tokiu vietos gyventojų priešiškumu, atvirai prisipažino ir Žvirblonių žemės ūkio bendrovės direktorius Svajūnas Stelmokas. Vardan kompromiso su pienininkystės plėtros priešininkais. Pastarasis ūkis netgi pakeitė savo užmojį, nutarus nebe rekonstruoti senus pastatus juos modernizuojant (nors jau buvo parengtas toks projektas), bet pasiryžus naujų fermų statybai jas nutolinant nuo gyvenvietės 700 m atstumu. Nepaisant to, kad šios gyvenvietės plėtra numatyta visiškai į priešingą pusę; kad ten per dešimt pastarųjų metų neiškilo nė viena nauja sodyba, o įsivaizduotų naujakurių gerbūviui kadaise nutiestos komunikacijos – jau seniai užžėlusios ar apsėtos. Minėtosios bendrovės direktorius įsitikinęs, kad modernioje fermoje taikant naujausias technologijas, daug lengviau bus suvaldyti vietos gyventojus bauginančius nemalonius kvapus, tuolab, čia planuojant pastatyti dar ir biojėgainę, įgalinsiančią atsisakyti srutų laistymo, kadangi šios naujovės dėka skystas mėšlas taptų trąšiu substraktu.

Nors šios fermos planuotojai atliko ligi tol panašioms statyboms netaikytą pilną poveikio aplinkai vertinimą, gyventojų pusėn stojo rajono savivaldybės taryba, netikėtai palaikiusi ne tuos, kurie dirba ir moka mokesčius tam, kad senjorai gautų pensijas, o gydytojai ir mokytojai – algas...

Nors šios fermos planuotojai atliko ligi tol panašioms statyboms netaikytą pilną poveikio aplinkai vertinimą, gyventojų pusėn stojo rajono savivaldybės taryba, netikėtai palaikiusi ne tuos, kurie dirba ir moka mokesčius tam, kad senjorai gautų pensijas, o gydytojai ir mokytojai – algas... Tai sužinojęs, pirmiausia pagalvojau, kažin ar tokį rajono politikų žingsnį būtų palaikęs šviesios atminties buvęs jų kolega Algirdas Ražauskas, ar nebūtų bandęs atverti akių, sakydamas, jog toks, drįsčiau teigti, apgailėtinas viešojo intereso gynimas gali palikti be perspektyvos ne vieną nūdienos agroversle jau „užsikabinusią“ įmonę ir ne vieną jos pastangų dėka dar gyvuojantį kaimą. Tuo labiau, kad Žvirbloniuose jau nebėra mokyklos, neveikia biblioteka, planuojama uždaryti vaikų darželį... „Jeigu tenykščiai žmonės priešinsis dar ir darbo vietas garantuojančio objekto statybai, po 10-ies ar 15-os metų bus mirusi ir ši, anksčiau visoje šalyje garsėjusi gyvenvietė“, – apmaudavo bendrovės direktorius S. Stelmokas, sakydamas, kaip bus gaila sunaikinti gyvulius ir atleisti iš darbo žmones, tarp kurių – tiek puikių, savo sritį išmanančių specialistų. Tačiau toliau dirbti tokiose, kaip dabar, fermose – daugiau negu neefektyvu. S. Stelmokas apgailestavo ir dėl neretai girdimo „argumento“, kad planuojama pienininkystės plėtra neatsiejama nuo vietos kelių gadinimo, tarsi nepastebint, jog bendrovė prisideda prie kaimo gerbūvio ne vien viešųjų erdvių nušienavimu. O juk toks vietos bendruomenės ir ūkio bendradarbiavimas galėtų tęstis ir ateityje.

Tiesa, Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyrius panaikino minėtąjį Pakruojo rajono tarybos sprendimą, užkirtusį kelią naujo pienininkystės komplekso statybai Žvirbloniuose, tačiau pastarosios bendrovės žmonės (kurių čia dirba per šimtą) dar negali būti ramūs, nes rajono valdžia nelinkusi sutikti su minėtuoju pralaimėjimu.

Lietuvos kaime gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, todėl kaimo išlikimas ir žemės ūkio bei maisto konkurencingumo užtikrinimas yra gyvybiškai svarbus Lietuvos saugumo aspektas.

Lietuvos kaime gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, todėl kaimo išlikimas ir žemės ūkio bei maisto konkurencingumo užtikrinimas yra gyvybiškai svarbus Lietuvos saugumo aspektas. Panašiais žodžiais iš įvairių tribūnų kalba šalies politikai, valdžios žmonės, bet apynasris žemės ūkiui siuvamas iš storos odos. Taigi, Lietuvos statistikos departamentas skelbia: Lietuvoje 1997 m. gyveno 3588013 žmonių, o 2020 m. – 2794329 žmonės. Skirtumas – minus 793684 žmonės. Kaime gi 1997 m. gyveno 1159357 žmonės, o 2020 m. – 912301 žmogus. Skirtumas – minus 247056 žmonės. Ikimokyklinių įstaigų nuo 627 sumažėjo iki 99 – neliko 528, o bendro ugdymo mokyklų mokytojų beliko tik 9002 iš buvusių 16148. Bauginantys skaičiai, tačiau jų niekas nebijo, nors už jų stovi žmonės. Taip įžengiame į 2021 metus, kupinus naujų iššūkių tiek ES, tiek Lietuvoje. JAV mokslininkų analizė rodo, kad taip ūkininkaujant, taikant tokias strategijas tik ES, prognozuojami pokyčiai: pieno gamybos – 11,6 proc., pieno produktų gamybos – 10,6 proc., pieno kainos +40,9 proc. Pokyčiai kviečių augintojams: gamyba – 48,5 proc., kaina +71 proc.

Matyt, neatsitiktinai viena gimtojo krašto močiutė, buvusi melžėja, neseniai nuoširdžiai stebėjosi, kaip jie kolūkiniais metais nenuduso nuo beveik kiekviename kaime buvusių karvidžių ir kiaulidžių, kaip tokioj smarvėj užaugo jų vaikai, anūkai, neturėjus šiuolaikinių galimybių kovoti su ne saldainių fabriko kvapais ar triukšmu. O kur dar anuomet bemaž kiekvieno sodiečio tvarte baubusios karvutės ir kriuksėjusios kiaulaitės...

Aišku, į tuos laikus nebegrįšim, tačiau verta dažniau pagalvoti, ar ne labiau už fermų organiką gamtai kenkia (bei klimato kaitą įtakoja) išbujojusi biurokratų armija, beja, dažnu atveju augusi šalia tų pačių fermų; ar ne per dažnai, trūkstant pozityvios informacijos apie žemės ūkį ir reakcijos į nepamatuotus kaltinimus, laimi tie, kurie garsiau rėkia... Neretai taip žlugdomos ir investicijos į regiono ateitį, ir bandymai išlaikyti žmones vis labiau tuštėjančiuose kaimuose.

Gyvulininkystės fermos – iš tiesų ne saldainių fabrikai, bet jos – realiausia galimybė čia pat, vietoje, sunaudoti pačių žemdirbių užaugintus pašarus, sukuriant darbo vietas kaimo gyventojams, aprūpinant kokybiškesne žaliava pieno perdirbėjus, kad pastariesiems nereikėtų jos įsivežti iš Latvijos ar Estijos. Ir todėl, patikėkit, labai skaudu girdėti ir matyti, kaip užsispyrusiai trukdoma bandantiems įgyvendinti šiuos tikslus.