Šiandien Lietuvoje kiekviename hektare vidutiniškai sukuriama apie 700 eurų pridėtinės vertės, Lenkijoje 1700 eurų, o senosiose Vakarų valstybėse nuo 3000 eurų.
Ką galėtume pakeisti ir modernizuoti taip, kad būtų kuo daugiau naudos ne tik ūkininkais, bet ir visai šaliai, o pinigai nebūtų tiesiog išdalinti? Apie tai kalbėjome laidoje Delfi Tema.
„Kiekviena šalis savaip sprendžia su žemės ūkiu susijusias problemas. Tačiau ne visi keliai vienodi. Pavyzdžiui, Lenkija daug didesnė nei Lietuva ir jiems pokyčius įgyvendinti lengviau nei mūsų mažoje šalyje dėl masto ekonomikos“, – aiškina Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas.
Martynas Laukaitis, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos narys, atkerta, kad kuriama vertė nepriklauso nuo šalies dydžio. Jei grįžtume prie statistikos, šiandien vidutinis mūsų ūkininkas tiesiog augina grūdus ir juos parduoda kaip žaliavą. Todėl viename hektare sukuriama maža pridėtinė vertė. Paprasčiau – iš vieno hektaro gaunama mažai pajamų. Kol grūdai nebus perdirbami ar bent jau sušeriami gyvuliams, tol padidinti vertės nepavyks.
„Be to, galime rinktis kultūras, kurios gali atnešti kur kas didesnes pajamas. Tai gali būti daržovės, šiltnamiai, kurie iš vieno hektaro atneš dešimtis kartų daugiau pajamų nei javai“, – dėlioja M. Laukaitis.
Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininkas sako, kad statistika apgailėtina, nes mes pasukome ne ta kryptimi. Dėl klaidingos žemės ūkio politikos rezultatai menki.
„Galime įvardinti, kad kaimas miršta. Ta valstybė, kuri nesugeba išsaugoti kaimo ir sveikos žemdirbystės, perspektyvų neturi. Šiandien Lietuvoje apie 100 tūkst. smulkų ūkių ir laukiame permainų, nes dabar už ES pinigus kuriami dvarai ir didžiulės žemės ūkio bendrovės. Nueinanti valdžia taip pat išdalino paramą stambiesiems. Smulkieji palikti likimo valiai, neturi informacijos, ką ir kaip galėtų investuoti į ūkius“, – piktinasi V. Juodsnukis ir pripažįsta, jog mūsų bėda ta, kad gaminame tik pigią žaliavą.
Jis pabrėžia, kad mūsų smulkūs ūkiai neturi konsultantų paramos, nėra lengvatinių paskolų 10–15 metų, nes įsigyti žemę ir užsiimt ilgalaikėmis investicijomis iš savo lėšų smulkieji nepajėgūs.
A. Gapšys sako, kad mes negalime sakyti, jog mažieji ir šeimos ūkiai nereikalingi. Tuo labiau, kad ateitį reikėtų sieti su tokiais žemdirbiais, o ne su didžiaisiais. Turime išvystytą perdirbimo pramonę, kurią turėsim aprūpinti žaliava.
„Mes atsiliekame dėl to, kad visose grandyse mūsų efektyvumas mažesnis nei ES. Grūdų derlingumas pas mus trečdaliu mažesnis nei vidutiniškai Europoje. Tai reiškia, kad vien įsigyti traktorius neužtenka. Reikia ir naujų veislių, nes visi puikiai supranta, kad jei užaugintų trečdaliu didesnį derlių viename hektare, gautų trečdalių daugiau pajamų. Net pieno sektorius, kuris, lyginant su kitais sektoriais, pakankamai aukštame lygyje, turi bėdų.
Karvių primilžiai 20 proc. atsilieka nuo ES vidurkio. Nepakeitę karvių ir jų veislių nesugebėsime pasivyti senujų Europos šalių, o per šį našumą ūkininkas tiesiog praranda pajamas. Mums reikia galvoti, kaip iš atsilikusios ES šalies tapti konkurencinga valstybe. Kol kas konkuruoti galime tik tuo, kad mūsų kainos vienos mažiausių Europoje“, – nemalonius faktus vardina A. Gapšys ir pripažįsta, kad klaida mūsų įsitikinimas, kad viską išspręs naujos technologijos, tačiau nekeičiame bazinių dalykų.
M. Laukaitis pabrėžia, kad kiekvienas ūkis turi teisingai susidėlioti prioritetus, pasakyti sau kur jo pranašumas ir rasti savo nišą. Tarkime, auginant braškes 3 ha ūkis ekonomiškai gyvybingas ir šeima gali iš jo pragyventi, nors jis nėra konkurentas žemės ūkio bendrovei, valdančiai tūkstantį hektarų. Netgi konkuruojant dėl darbuotojų ar žemės trijų hektarų ūkis bus pranašesnis už didelę įmonę.
„Priešprieša beprasmė ir nereikalinga. Nereikia maišyti socialinės politikos ir ekonomikos. Galbūt yra vyresnio amžiaus ūkininkų, kuriems nėra tikslo kažką keisti ir daryti ilgalaikių projektų. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Sukurkime tokiems žmonėms specialias programas, kad jie kurį laiką galėtų gauti pajamas ir iš jų oriai pragyventi. Tai nebūtų prekiniai ūkiai. Kas kita maži jaunų žmonių ūkiai, kurie kuriami kaip verslas“, – siūlo M. Laukaitis ir tiesiog pataria rinktis sritis pagal tai, kurios atneš didžiausią naudą ir kur kiekvienas įdėtas euras atneš didžiausią pridėtinę vertę. Pinigų pertekliaus niekada nebus.
V. Juodsnukis sako, kad nereikia socialinės paramos. Dabar 80 proc. paramos gauna stambieji ūkiai ir šią proporciją reikia pakeisti. Tada kaime galbūt pavyks išsaugoti žmones.
„Mes prisimename tik tai, kad blogai skirstomi pinigai ir vieniems duodama, kitiems neduodama. Tačiau tiesioginės išmokos 30 proc. pajamų. Kalbėkime apie likusius 70 proc. pajamų. Dėl to ir reikia keisti karves, kad pasivytume produktyvumu ES vidurkį. kad būtų didesni primilžiai ir didesnės pajamos. Iš kitos pusės, ES parama skiriama smulkiesiems palaikyti, o mes palaikome didžiuosius, nors jie turėtų sėkmingai ūkininkauti dėl masto ekonomikos“, – vertina A. Gapšys.
M. Laukaitis sako, kad našumas turi būti ūkio pagrindas. Nesvarbu didelis ar mažas ūkis. Jei žmogus neturi pakankamai lėšų, neturės iš ko investuoti, bankas jam neduos kredito, negalės gauti ES paramos. Niekas negalės jam padėti, jei jis neteisingai dirba iš pradžių. Kitaip perspektyvos nebus.
„Kuo ūkis geriau tvarkosi, tuo ES parama jam mažiau reikšminga. Pavyzdžiui, daržovių ūkyje iš hektaro pardavus produkciją galima gauti 3-4 tūkst. eurų pajamų, tiesioginės išmokos keli šimtai eurų“, – skaičiuoja M. Laukaitis ir sako, kad vieno recepto, kaip uždirbti nėra. Kiekvienas turi pats ieškoti savo kelio, galbūt kooperuotis.
