Vienas ir aspektų, kuris nuolat minimas diskutuojant apie žemės ūkį, tai vadinamieji sofos ūkininkai. Žmonės, kurie deklaruoja valdas, tačiau jose nieko neaugina. Tiesiog pjauna žolę ir gauna ES paramą.
Apie tai, ar toks išmokų ėmimas bus toleruojamas, kalbėjome laidoje Delfi Tema.
„ES tendencijos keičiasi ir kalbama apie didesnę gamybą, kurią palaiko tiesioginės išmokos. Jos mokamos kai ūkininkui dėl įvairių reikalavimų sumažėja pajamos. Kaip galima gauti pajamas jei nieko negamini? Lietuvoje mes turime 230 tūkst. hektarų, kurie tiesiog mulčiuojami (kai žolė nupjaunama ir susmulkinama red. past.), kuriems per metus išmokama 40–50 mln. eurų. Šias lėšas galime skirti realiai dirbantiems smulkiems ir vidutiniams ūkiams sustiprinti“, – dėsto konservatorius Seimo narys Kazys Starkevičius, įvardinamas kaip vienas iš pretendentų į žemės ūkio ministrus.
Politikas, buvęs žemės ūkio ministras, sako, kad jo vadovavimo laikotarpiu 2012 m. buvo įvesta tvarka, kad išmokos mokamos tik ūkiams, kurie gamina produkciją. Be to, ši Vyriausybė buvo įsipareigojusi kiekviename hektare sukuriamą pridėtinę vertę padidinti nuo 800 iki 1170 eurų, tačiau realiai ši vertė sumažėjo ir krito žemiau 800 eurų.
„Viena iš priežasčių, kodėl vertė mažėjo, tai vadinamieji mulčiuotojai. Jei suskaičiuosime visas išmokas, jie gali surinkti iki 260 eurų iš hektaro ir tam reikia vieną kartą per metus nupjauti žolę. Tai kainuoja 50 eurų už hektarą“, – dėsto K. Starkevčius ir sako, kad iš žolės galima gaminti bent pašarus.
Šalia Lenkija, kur auginama daug gyvulių ir pašarų reikia. Mes siekiame, kad kiekvienas įdėtas euras duotų grąžą, tačiau nekuriant produkcijos vertės jis negrįš.
Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas, sako, kad nors šiemet geras ir grūdų derlius ir kainos, tačiau kalbėti apie rekordus neverta. Tiesiog metai bus geresni nei dveji buvę prieš tai, kai žemdirbiai nukentėjo dėl stichijos.
„Lietuva negali būti paversta lauku, kuriame auginami tik grūdai. Turi plėsti ir kitos šakos, kad ir tokios nišinės, kaip žvėrelių auginimas. Jos turi augti, nes kitaip būsime ekonomiškai labai pažeidžiame. Bėda, kad mūsų našumas vienas žemiausių visoje ES. Iš hektaro gauname 700 eurų, lenkai 1700, Danija, Vokietija apie 3 tūkst. eurų. Atrodome labai liūdnai“, – dėlioja A. Macijauskas.
Jis paaiškina ir kodėl taip nutinka – Lenkijoje nėra mulčiuotojų. Atvirkščiai, jie atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų laukuose ūkininkauja. Nors lietuvių ūkininkams šie laukai atrodo netinkami dirbti, lenkai juose sėkmingai ūkininkauja ir taiko naujausias technologijas.
„Žmonės, norėdami išgyventi iš mažų žemės plotų, įjungia savo fantaziją. Vietos plėtrai yra, tačiau visi turime susitarti, kad gamybą didinsime tvariai, neniokosime aplinkos ir klimato. Praktiškai pusė Lietuvos įmonių vienaip ar kitaip susijusios su žemės ūkiu“ – dėlioja A. Macijauskas.
K. Starkevičus skaičiuoja, kad nors iš vieno hektaro sukuriama pridėtinė vertė viena mažiausių Europoje, bet žemės ūkis leido pragyventi praeitą krizę, ir, kaip rodo preliminari statistika, stabilizavo ir Lietuvos ekonomikos susitraukimą per karantiną. Mūsų ekonomika vėlgi krito, lyginant su kitomis šalimis, labai mažai.
