Juk žemės ūkis yra vienas didžiausių atmosferos ir aplinkos teršėjų pasaulyje. Dėl padidėjusios galvijų populiacijos, sintetinių trąšų naudojimo ir intensyvaus žemės dirbimo baigia ištirpti paskutiniai Alpių ledynai ir klimato kaitos pokyčiai jau tapo negrįžtamais. Norint išgelbėti pasaulį reikia skubiai mažinti žemės ūkio produktų gamybą. Lietuvoje iš tikro galėtume pasigaminti tik tiek, kiek reikia vidaus vartojimui, o tai leistų bent 2 milijonus hektarų palikti gamtai, paversti pelkėmis, šlapynėmis, krūmynais ir miškais.
Taip pat ir baldų reiktų gaminti tik tiek, kiek reikia mums lietuviams. Didžiausia nesąmonė kirsti savo išpuoselėtus miškus ir viską atiduoti „ikėjoms“. Nebekiltų klausimų dėl sengirių ir kitų vertingų miškų kirtimo. Jei dar pridėjus miškus, kuriuos pasodintume apleistoje žemės ūkio paskirties žemėje (tuose 2-juose mln. ha) taptume viena miškingiausių valstybių pasaulyje – miškai užimtų 80 proc. Lietuvos teritorijos.
Suprantama, kad sumažėjus žemės ūkio intensyvumui ir gamybos apimtims nebereiktų ir tiek trąšų. Tiek Kėdainių, tiek ir Jonavos chemikai turėtų sumažinti savo gamybą atitinkamai 95 ir 90 procentų. Juk tikrai neprotinga gaminti trąšas eksportui, o visą taršą, atsirandančią jų gamybos metu, palikti Lietuvoje. Gamyklos galėtų dirbti tik 4-5 savaites per metus ir tik tomis dienomis, kai vyrauja vakarų vėjas, kad didžiąją taršos dalį išneštų iš Lietuvos ir iš Europos Sąjungos teritorijos.
Sumažėjus žemės ūkio, miškų ir chemijos pramonės gamybos apimtims nebereiktų ir tiek transporto šiai produkcijai išvežti. Čia vėl būtume laimėtojai, nes sunkusis transportas irgi ženkliai prisideda prie klimato pokyčių. Beveik trečdalis visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų į atmosferą, tenka sunkiajam transportui. Taigi ir vėl „win win“ situacija – ir keliai atsilaisvintų ir atmosfera švaresnė būtų.
Drastiškai sumažėjus transportui, naftos produktų irgi tiek nebereikėtų. Mažeikių naftininkai pagaliau gautų progą atsipūsti, o tai dirba (o tuo pačiu ir teršia) dieną naktį 4-iomis pamainomis.
Čia vėlgi – labiausiai laimėtų Klaipėda. Nes uždarius žemės ūkį, chemijos pramonę, transportą nebereiktų ir tos Klaipėdos nelaimės – uosto. Žmonės nebegali apsikęsti triukšmo ir dulkių kurių priežastis uoste vykdomi krovos darbai. Klaipėda taptų vienu švariausių miestų Europoje, o uostas būtų tik tiek reikalingas, kiek reiktų atplaukiantiems kruiziniams laivams su tūkstančiais turistų aptarnauti. Aišku, labai gaila, kad per pandemiją daug tų kruizinių laivų supjaustė, nes niekas nebeplaukia, bet pandemijai praėjus, tikėtina, kad kruizų turizmo šaka sparčiai atsistatys.
Jei pavyktų tokią žaliojo kurso programą Lietuvoje įgyvendinti visi būtume laimingesni.
Gyventume švarioje aplinkoje, mūsų sąžinė būtų švari, nes žinotume, kad neteršiame atmosferos ir pasaulis žūsta tikrai ne dėl mūsų kaltės, valgytume tik lietuvišką maistą ir nereiktų išleisti beprotiškų pinigų visokioms alyvuogėms, krevetėms, supelijusiems sūriams ir rūgštiems (praktiškai negeriamiems) vynams iš visokių prancūzijų, italijų ir ispanijų. O ir tų pinigų per daug nebūtų. Net ir tie, kurie visgi užsimanytų tų abejotinų produktų, tai juk neturėtų nei už ką nusipirkti, nei būtų kam tuos produktus atveža. Dirbtume visi tik 2-3 dienas per savaitę ir tik po 4 valandas. Vėl išpopuliarėtų kolektyviniai sodai ir daržiukai (kaip fainai būdavo..). Žmonės galėtų dienų dienomis vaikščioti po miškus, rinkti uogas, grybus.
Nesuprantu, kodėl iki šiol niekas nesiėmė tos programos įgyvendint? Tik šnekos: teršia, teršia, teršia. Tai uždarykim vieną kartą viską po velnių ir gyvenkim laimingai ir švariai!
