Apie tai, ar žemės ūkyje dar yra vietos naujokams, kalbėjome laidoje Delfi Tema. Ekspertai sako, kad išmokos patrauklios, tačiau vien pagal jas rinktis ūkininkavimo krypties neverta. Svarbiau teisingai įvertinti ilgalaikę perspektyvą, kad būtų galima sukurti verslą, paremtą produkcijos realizavimu.
„Išmokos sudaro 20–30 proc. ūkininko pajamų, nes praktiškai neįmanoma gauti didelį pelną vien dirbant žemę. Būtent jos leidžia ūkiams egzistuoti. Kiek daug lemia parama priklauso nuo atskirų ūkininkų ir jų sugebėjimų“, – sako Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas.
Martynas Laukaitis didelio ir sėkmingo daržovių ūkio savininkas, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos narys žvelgia kiek kitaip. Jo skaičiavimu išmokos reikšmingos, tačiau tai tik priedas prie vystomos veiklos. Turi pragyventi iš to, ką uždirbi pats.
„Kurti verslą ir skaičiuoti, kad jis gyvuos tik iš išmokų ydinga praktika. Parama keičiasi ir paskui ją bėgioti neverta, nors yra kategorija pseudoūkininkų, kurie vadinami išmokų medžiotojais. Jie iškreipia rinką. Nebesupranti, kas vyksta. Pavyzdžiui, statistiškai išaugę deklaruojamų moliūgų plotai, kurių deklaruojama daug, o rinkoje produkcijos nėra, nes derliaus niekas neima. Gavę išmokas užaria“, – pasakoja M. Laukaitis.
Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas įvardina dar vieną išmokų svarbą – jos padengia žemės nuomos kainą. Jaunieji ūkininkai, kurie gauna didesnes tiesiogines išmokas nei vyresni žmonės, gali sėkmingai konkuruoti su senaisiais ūkininkais ir rasti žemės, nes pradedančiajam įsigyti plotus neturint sukaupto kapitalo sudėtinga.
„Parama padengia nuomą, tačiau pajamas ūkininkui turi atnešti normalus verslas. Vadinamieji išmokų medžiotojai tai labai mažas visų ūkininkų procentas ir tai paprastai ne jaunieji, o jau prakutę žemdirbiai, kurie sugeba žaibiškai persiorientuoti ir vienus ar kelis metus gauti pajamas iš išmokų“, – aiškina V. Buivydas.
Kalbant apie ūkininkavimo pradžią, kaip sako A. Gapšys, investuoti plyname lauke pakankamai sudėtinga. Lieka augalininkystė, tačiau ir čia lieka rizika, nes buvo nemažai kultūrų, kurias žmonės puolė auginti ir nusivylė.
„Konkurencija ir ypatingai su kitomis valstybėmis, didėja ir šią kovą atlaikyti nėra paprasta. Pavyzdžiui, šilauogių derlingumas pas mus ir Nyderlanduose skiriasi kartais. Pasiekt jų lygį sunku. Profesionalu tampama per daugelį metų. Reikia įvertinti ir tai, kad ne kiekvienas žmogus ar kaimo gyventojas gali būti ūkininku“, – pavojų įžvelgia A. Gapšys.
M. Laukaitis sako, kad žmogui pirmiausia reikia rasti nišą, kurioje norėtų dirbti. Yra daugybė nišinių verslų, kuriuose nereikia didelio ūkio ir šeima gali pragyventi.
„Tai gali būti braškės, šilauogės ir daugybė kitų kultūrų. Sekantis žingsnis važiuoti į kitą šalį, kur tų kultūrų auginimas išvystytas ir įsidarbinti jas auginančiame ūkyje. Jaunam žmogui svarbiausia ne pinigai ir žemė, o supratimas, ką ir kaip reikia daryti, kad nesukluptų ties elementariom klaidom. Mokytis iš savo klaidų labai brangu ir prarandama labai daug laiko“, – pataria M. Laukaitis ir pripažįsta, kad nieko nėra svarbiau kaip praktika, kurios metu gali pamatyti niuansus, apie kuriuos niekas nepasakos. Tada gali sudėlioti savo ūkį.
Kitas būtinas dalykas – dar prieš auginant būtina suprasti, kas bus tavo rinka. Ar realizuosi mažmena, ar perdirbėjams. Kalbėtis su potencialiais pirkėjais būtinai prieš sodinant augalus, nes jei neturėsi kur parduoti, pasmerksi save prieš pradėdamas.
M. Laukaitis sako, kad jis pats mokėsi iš savo klaidų, tačiau jei reikėtų pradėti iš naujo, metams ar dviem išvažiuotų į užsienį padirbėti ūkyje, kokį nori kurti.
M. Laukaitis pripažįsta, kad klaida galvoti, jog mes galime auginti tik grūdus. Yra daugybė kultūrų, kur dideli plotai nereikalingi. Keli hektarai šilauogių ar hektaras braškių pakankamas plotas turėti konkurencingą nišinį ūkį. Kai kurioms kultūroms pakankam trisdešimties arų.
Be to, jaunieji ūkininkai gali gauti iki 40 tūkst. eurų įsikūrimui ir įsigyti reikalingą techniką.
V. Buivydas sako, kad jaunieji ūkininkai, kurie deklaruoja ūkius virš 100 ha ar gyvulininkystės ūkius tai paprastai arba tėvų ūkį perėmę žmonės arba dirbtinai
Kiti, kurie nori pradėti realiai ūkininkauti, apie grūdininkystės ūkį net negalvoja, nes tam reikėtų žemės ploto nuo 100 hektaro. Ieško, kaip būtų galima daugiau uždirbti iš vieno hektaro.
„Minėtos šilauogės, tačiau jau dabar matau riziką, kad rinka persisotino ir jų burbulas gali sprogti. Pasiūla didesnė už paklausą. Plotai didėja kasmet po 30 proc., o perdirbimo ir sandėliavimo galimybių kol kas nėra“, – įspėja V. Buivydas ir sako, kad yra kitokių pavyzdžių.
Pavyzdžiui, žmogus ūkio būdu pasistatė hektarą polietileninių šiltnamių, įdiegė lietinimo sistemą ir dabar turi 6 ha bei sėkmingai dirba. Auga česnakų, svogūnų, burokėlių plotai. Pastarųjų plotai per keletą metų padvigubėjo, nes turime perdirbimo įmonę, kuri pasirašo išankstines supirkimo sutartis. Nėra galvos skausmo dėl realizacijos. Tik šiemet, kai negalėjome eksportuoti dėl pandemijos, ūkiams teko naikinti burokėlių derlių.
„Mūsų žemės ūkis perteklinis visose srityse ir laikomės eksporto dėka. Matome, kad pandemija nesužlugdė šios srities. Lyginant su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu pieno, mėsos ir grūdų sektoriai nepatyrė didesnių sunkumų. Mažėjimas keletas procentų. Tačiau žiūrint į ateitį matome, kad išvežti produkciją bus sunkiau, nes pas mus auga kainos, o konkurencija pasaulyje irgi didėja“, – įspėja A. Gapšys ir įvardina didžiausią problemą. Norint sėkmingai dirbti užsienio rinkose reikia kooperatyvų, asociacijų, kurias turi kurti patys ūkininkai.
