Apie tai, kaip šį planą vertina smulkieji ūkiai ir kaip stambieji, kalbėjome laidoje Delfi tema.

Plačiau apie patį planą – čia.

„Jei kalbėsime apie pasiūlymus, siejamus su jaunaisiais ūkininkais, susietąja parama, jie buvo pateikti naujam programavimo laikotarpiui, nes reikia kurti ir įgyvendinti naujus tikslus. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad svarbi kartų kaita, opus klausimas, kaip užtikrinti pajamas kaime. Vertinimus atliko Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas ir taip buvo sudėlioti svarbiausi prioritetai“, – aiškina Artiomas Volkovas, Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vyriausiasis patarėjas.

Jis kol kas nesiima teigti, kad šis planas bus palaimintas ES. Kol kas sudėlioti pradiniai elementai, jie bus koreguojami. Kaip realiai atrodys parama žemės ūkiui, galutinai paaiškės pavasariop.

Rengiant planą buvo įvertintas ir ūkių pelningumas. Pagal šiuos duomenimis, ūkiai iki 10 ha buvo pelningi, tačiau statistiką galėjo iškreipti pelningai dirbantys šiltnamiai, kurių pajamos didelės.

Daugiau kaip 10 ha pelningumas krenta, ūkiai dirba nuostolingai, mažas pelnas atsiranda tik ūkiuose nuo 100 iki 150 ha, o labai pelningi – valdantys per 150 ha. Tą patį atspindi ir produkcijos kreivė – iki 10 ha ji didelė, vėliau mažėja ir vėl pradeda žymiai didėti nuo 150 ha.

Pasak Žemės ūkio ministerijos, tikslas buvo perskirstant išmokas užpildyti nišą iki 100 ha, kad šie ūkiai galėtų dirbti pelningai, nes iki 90 ha valdo 90 proc. ūkių.

Pavyzdžiui, jei tai – jaunasis ūkininkas, užsiimantis augalininkyste ir deklaruojantis 30 ha, sudėjus visas išmokas gaus 371 eurą už hektarą. Tai daugiau, nei buvo iki šiol.

„Jei kalbėtume apie tiesiogines išmokas, matome gerų poslinkių, nors jie pavėluoti, nes patys stambiausi ūkiai nuėjo toli, daug investavo. O smulkiesiems ūkiams, kurių Lietuvoje daugiau nei 100 tūkst., dabar teks tarsi nuo nulio pradėti kurti ūkį. Dėl to ir paramos reikia daugiau“, – dėsto Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininkas.

Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, atkerta, kad jie niekada nebuvo priešiški smulkiesiems ūkininkams ir, kai reikėjo kovoti dėl didesnių išmokų, stambiųjų ūkių indėlis didžiulis.

„Mes nereikalaujame ko nors neduoti mažiesiems. Tačiau jie reikalauja atimti iš mūsų. Kalbant apie šį planą, mes, stambesni ūkiai, pajutome diskriminaciją ir siekį pabloginti mūsų ūkininkavimo sąlygas. Kalbu ir apie tiesioginių išmokų „lubas“ bei jų dydį, mažesnes išmokas už melžiamas karves, nors to nereikalaujama ES reglamente. Dar anksčiau prezidentūra reikalavo įvesti išmokų „lubas“. Nesutinku ir su tuo, kad Prezidento derybos dėl išmokų buvo sėkmė. Greičiau nesėkmė“, – naują planą vertina P. Puskunigis ir tikina, kad realiai stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų priešpriešos nėra. Ją dirbtinai kursto politikai.

P. Puskunigis sako, kad 2027 m. vidutinė tiesioginė išmoka sieks ne 215 eurų, kaip žadama, o 208 eurus. Šiemet ūkiai iki 30 ha jau gavo 203 Eur paramą.

„Kyla klausimas, koks jų indėlis šalį aprūpinant maisto produktais ir kaip tai atitinka Lisabonos sutartį“, – dėsto bendrovių asociacijos vadovas.

A. Volkovas sako, kad perskirstymo išmokas Lietuva taiko jau keletą metų, – nuo 2015 m. mes taip perskirstėme 15 proc. lėšų, daugiausia ES. Kalbant apie išmoką už hektarą, mažiems ūkiams 203 eurai, o ūkiams, kurių dydis daugiau kaip 500 ha, – 134 eurai.

„ES sako, kad didieji gali sukurti pakankamą pajamų lygmenį ir išgyventi be išmokų, nes dirba efektyviau. Mažieji to padaryti negali. Dėl to išmokos diferencijuojamos ir ūkiai iki 108 ha gauna didesnę naudą nei didieji. Tai 69 proc. visų Lietuvos ūkių. Taip remiami šeimos ūkiai, kurie išgyvena vien iš ūkininkavimo“, – argumentuoja A. Volkovas.

Jis sako, kad ES siūlo daugiau remti atskirus sektorius, jei nepakankamai apsirūpiname produktais, jei sektorius mažėja ir jei jis yra svarbus perdirbėjams.

Tačiau kartais, padidėjus išmokoms, gauname priešingą rezultatą. Pavyzdžiui, Lietuvoje sparčiai daugėja moliūgų augintojų, nes išmokos už šią kultūrą didelės, tačiau parduotuvių lentynose daržovių nėra. Jos tiesiog užariamos, nes svarbu tik išmoka, o ne produkcija.

„Tai yra atskiri atvejai ir to negalime traktuoti kaip masinio reiškinio. Daugelis kaimo gyventojų paramos laukia. Apie tai, kad dėl ūkių stambėjimų didėja tarša, diskutuojama visoje ES. Europos Komisija siūlo išmokas riboti iki 60 tūkst. eurų per metus. Lietuva taip pat turi į tai atsižvelgti – atsigręžti į šeimos ūkį ir užsiimti kaimo atkūrimu. ES lėšos ir buvo duotos kaimo plėtrai įgyvendinti, o ne dvarams kurti. Per Nepriklausomybės laikotarpį 5 tūkst. kaimų sunyko, nors galime pasidžiaugti, kad kai kurios bendrovės sugebėjo sukurti labai modernius ūkius“, – kitaip žvelgia V. Juodsnukis ir sako, kad mokslininkai suskaičiavo, jog mūsų kraštui tinkamiausi ūkiai – iki 300 ha. O didiesiems ūkiams ES paramos ateityje atsisakys.

P. Puskunigis teigia, kad nereikia visko mauti ant vieno kurpalio. Bendrovės mišriuose ūkiuose vienas žmogus dirba 20 ha ir valstybei sukuria didesnę naudą nei mažame ūkyje. Kalbant apie kaimo nykimą, ten, kur bendrovės, paprastai veikia mokyklos bei darželiai, nes bendrovės juos palaiko.

Petras Puskunigis

„Siūlome atlikti ekspertinį vertinimą, kiek naudos suteikia valstybei visi ūkiai, ir nustatyti, ko Lietuvai šiandien reikia. Smulkieji geriausiu atveju išlaiko save ir gamina nišinius produktus, kurie neprieinami eiliniam vartotojui“, – kiek kitaip siūlo P. Puskunigis ir pastebi, kad kalbant apie išmokas ir jų dydį ignoruojant didžiuosius pažeidžiama ES nuostata remti perdirbėjams svarbius sektorius.

P. Puskunigio duomenimis, vienas euras, investuotas smulkiajame ūkyje, duoda 65 ct grąžos. Tai – pats blogiausias rodiklis ES. Be to, skaičiuojant pagal hektarą, bendrovės sumoka 127 eurus mokesčių, mažieji ūkiai – 27 eurus.

„Lietuvoje turime registruotų apie 18 tūkst. jaunųjų ūkininkų, tačiau jų realiai nematome. Reikia daugiau skaidrumo“, – dėlioja P. Puskunigis ir pabrėžia, kad pagal efektyvumą ir našumą mes jau atsiliekame nuo Estijos ir esame ES gale.

V. Juodsnukis atkerta, kad tai yra tik politinė valia nuspręsti, į kokį ūkį – stambųjį ar šeimos – bus orientuojamasi.

A. Volkovas pastebi, kad efektyvumo skaičiavimas priklauso ne tik nuo objektyvių dalykų, bet ir žemės ūkio struktūros. Mūsų bėda, dėl kurios ir gauname prastus efektyvumo rodiklius, – produkciją parduodame pigiau nei kitos šalys.

„Mes sukūrėme dvarus, ir jie nestabilūs. Jei ES griežčiau pareikalaus riboti paramą didiesiems, didelės įmonės gali bankrutuoti. Jos neturi perspektyvos“, – rėžia V. Juodsnukis.

P. Puskunigis siūlo nepainioti ekonomikos su politika. Lietuvos efektyvumas – iš hektaro 700 eurų, Danijos – 4 tūkst. eurų, Nyderlandų – 15 tūkst. eurų. Pažangios šalys net neteikia smulkiųjų ūkių veiklos statistikos, nes juos vertina tik kaip socialinę struktūrą. Kalbant apie Lietuvos patirtį, iš karto po dvarų reformos, kai jų žemės išdalytos mažiesiems, šie iš karto pradėjo stambėti.

„Nebus taip, kaip ES dominuos tik smulkieji ūkiai“, – prognozuoja P. Puskunigis.