Kitas diktatoriaus pasididžiavimas – vis dar veikiančios traktorių ir kitų sunkiasvorių mašinų gamyklos. Ar tikrai gražus propagandinis fasadas atitinka realybę analizavo lenta.ru.

Visi – į kolūkius

Žemės ūkis ir gamyklos yra Baltarusijos vizitinė kortelė (2019 m. duomenimis, tai sudaro šeštadalį eksporto) ir juodoji skylė ekonomikai. 2016 m. Agropramoninio komplekso rentabilumas sudarė minus 2,5 proc. mažiau, nuostolingų įmonių dvigubai padaugėjo, jų skaičius pasiekė 65 proc. Krizė buvo tokia akivaizdi, kad net Aliaksandras Lukašenka pripažino sistemos netinkamumą.

Ji veikia taip, kad ūkininkai parduoda valstybinėms struktūroms produkciją supirkimo kainomis, kurias nustato valstybė. Mainais ūkiai gauna pigių degalų, tepalų ir trąšų. Be to, vietos valdžia gali jiems nurodyti, ko ir kiek auginti.

Ši schema išliko nuo SSRS laikų. Baltarusių ekonomisto Jaroslavo Romančiuko vertinimu, nuo 1995 iki 2015 m. valstybė investavo į agropramoninio komplekso palaikymą apie 100 mlrd. dolerių. Iš jų 2011–2015 m. valstybinėms agropramoninio komplekso programoms buvo skirta 43,8 mlrd. dolerių. Beje, A. Lukašenkos prieš ketverius palaimintos reformos nebuvo struktūrinės. Tiesiog pakeisti direktoriai, nurašytos skolos, sukurtos agrokontroliuojančiosios bendrovės, t. y. sujungtos problematiškiausios įmonėmis su tomis, kurios laikosi geriau.

Intensyvus žemės ūkis dirvožemiui nepadeda

Gamyklos stovi

Labai dažnai skamba lozungai apie gamyklų išsaugojimą Baltarusijoje, tik jie skirti daugiausia milžinėms MAZ, Minsko traktorių gamykla (MTG) ir „BelAZ“, be to, A. Lukašenkos šalininkai neįvardina konkrečių skaičių.

Kita vertus, staklių gamyklos, kurios anksčiau pagamindavo po 18 tūkst. staklių (15–18 proc. šalies gamybos), 2019 m. kartu pagamino 1 375 stakles. Minsko guolių gamykla 1987 m. pagamino 55,5 mln. guolių. 2010 m. pradžioje jų sumažėjo 10 kartų, o per ateinančius penkerius metus – dar penkis kartus. Minsko motociklų ir dviračių gamykla, pagamindavusi po 700–800 tūkst. dviračių „Aist“ ir po 200–250 tūkst. motociklų „Minsk“, šiuo metu jų pagamina atitinkamai 10 ir 100 kartų mažiau.

Kažkada pasaulyje buvusi didžiausia kombainų gamykla „Gomselmaš“ sumažino gamybos apimtis tris kartus. Įmonė mažina darbuotojų skaičių, toliau išlieka nuostolinga. 2019 m. nuostoliai siekė 30,8 mln. rublių (apie 15 mln. dolerių). Net vyriausybė netiki, kad galima išgelbėti įmonę ir nuo 2018 m. nori rasti jai investuotojų. Tačiau pardavimo suma – 500 mln. dolerių – atrodo nereali, pirkėjų neatsiranda.

Minsko automobilių gamykla (MAZ), kažkada dominavusi sunkvežimių rinkoje, dar 2016 m. tapo nuostolingiausia Baltarusijos įmone. Tokio žlugimo priežastis – Rusijos įvestas utilizacinis mokestis. Dėl jo buvo prarastas privalumas, kurį teikė pigesnė darbo jėga šalyje, produkcija tapo nekonkurencinga Rusijos rinkoje.

Paminėtina, kad visos išvardintos įmonės gamina civilinę produkciją, neturi apribojimų eksportui. O daugelis Ukrainos gamyklų, kurių žlugimas pateikiamas kaip neefektyvaus vadovavimo pavyzdys, buvo tiesiogiai susijusios su Rusija ir techniškai negalėjo išeiti į kitas rinkas. Tai raketų gamykla „Južmaš“, po 2014 m. likusi be užsakymų, „Antonov“, akimirksniu likusi be detalių iš Rusijos. Objektyviai būtų buvę sunku rasti realizavimo rinką Nikolajevo laivų statyklai, gaminusiai karinius laivus. Be to, Odesos uosto gamykla, kažkada buvusi didžiausia šalyje cheminės sritis įmonė, žlugo be privataus kapitalo – jos nespėjo privatizuoti.

Taigi Baltarusijos ekonomikos efektyvumą užtikrindavo išskirtinai Rusijos palaikymas – per realizavimo rinką ir piniginę paramą. Didelį pelną valiuta Minskui duodavo naftos perdirbimo gamyklos, kurios naudodavo iš Rusijos gautą neapmuitintą naftą. O doleriai ir eurai – svarbūs Baltarusijos ekonomikai. Juk beveik 100 proc. didėjančios Baltarusijos valstybės skolos yra užsienio valiuta, 80 proc. – doleriais ir tik 5 proc. Rusijos rubliais.