Pasižiūrėti verta. Pamokanti istorija, kaip apsukrus valstietis maustė mešką. „Kvaila galva, mat ją bala“, – sakė valstietis.
Man tas leitmotyvas labai primena nūdienos žemės ūkio politiką be išskaičiavimo.
Štai praeitą savaitę LR Seimo Kaimo reikalų komitete Finansų ministerija pristatė DNR planą. Tai – ilgalaikių investicijų ekonomikos skatinimui planas. Jame išskirti 5 prioritetai, į kuriuos siūloma koncentruotis – žmogiškasis kapitalas, skaitmeninė ekonomika ir verslas, inovacijos ir moksliniai tyrimai, ekonominė infrastruktūra bei klimato kaita ir energetika.
Tame DNR plane investicijos Žemės ūkio ministerijos kompetencijos srityje siekia 647 mln. eurų. Liūto dalis, net 561,8 mln. eurų skirta ekonominei infrastruktūrai. Klimato kaitai ir energetikai – dar 45,9 mln. eurų. Na, o taip vadinamam žmogiškam kapitalui numatyta vos 1,05 procento nuo visų investicijų. 99 procentai – robotams, technikai, technologijoms, o žmogui tik 1 proc.
Ir kas gi slepiasi po tuo 1 procentu, po tuo žmogiškuoju kapitalu ir investicijomis į žmogiškąjį kapitalą?
Ilgalaikių investicijų ekonomikos skatinimui plane (DNR planas) labai aiškiai parašyta: žmogiškasis kapitalas – švietimo sistemos reakcija į rinkos poreikius bei mokslinio potencialo didinimas. Šiuo prioritetu siūloma taikyti inovatyvius ugdymo metodus ir rengti ekonomikai svarbius specialistus, perkvalifikuoti dirbančiuosius ir bedarbius aukštos pridėtinės vertės sritims. Tam numatytos tokios priemonės kaip skaitmeninės priemonės ir IT ištekliai nuotolinėms studijoms; tikslinės stipendijos STEAM ir edukologijos specialybių studentams; profesinio mokymo įstaigų mokinių praktinis mokymas darbo vietoje ir sektoriniame praktinio mokymo centre; skaitmeninių įgūdžių ugdymas tikslinėms grupėms ir kt.
Taigi, paprastai sakant, tos investicijos į žmogiškąjį kapitalą iš esmės reiškia tik dirbančiųjų „pritaikymą“ dirbti su naujomis technologijomis ir visais tais įrengimais, kuriems skirta net 99 proc. DNR plano. Tai reiškia žmogiškojo resurso „sukalibravimą“, priderinimą prie techninio resurso.
Aš ne luditas, bet vis tik norisi paklausti: o kur žmogus? Ar jis tik kapitalas, resursas, išteklius ar vis dar Homo Sapiens? O gal jau tik homo vulgaris?
Štai Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto kasmetinėse apžvalgose „Lietuvos žemės ir maisto ūkis“ kaimo dirbantieji pravardžiuojami „žmogiškuoju ištekliumi“. Ištekliumi, kuris yra menkai išsilavinęs (85 proc. turi profesinį, vidurinį arba tik pradinį išsilavinimą), kuris yra neturtingas (vidutinės disponuojamos pajamos kaime 422 eur/mėn.), kuris net 25,2 proc. pajamų gauna iš visokių pašalpų ir socialinių išmokų.
Atkreipsiu dėmesį į tai, kad Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto kasmetinės apžvalgos yra vienintelis sisteminis periodinis leidinys apie žemės ir maisto ūkį Lietuvoje, kuriuo aktyviai naudojasi ne tik žemės ūkio specialistai, bet ir mokslininkai, politikai ir verslininkai. Tai kaip kitaip į tuos žmones žiūrėti, jeigu ne kaip į dar vieną eilinį resursą greta kultivatoriaus ar sėjamosios.
Matyt teisus buvo Youval Noah Harari, sakęs kad greta pavienių Homo Deus ir Dirbtinio intelekto artimiausiu metu liks tik techniškai pasenę, nusidėvėję žmogiškieji ištekliai, nebereikalingi žmogiškieji resursai ir devalvuotas žmogiškasis kapitalas.
Grįžkime prie DNR plano. Šiame plane naujoms ŽŪM investicijoms numatyta 35,6 mln. eurų. Naujų ŽŪM investicijų eilutėje žmogiškajam resursui iš viso nieko nebeliko. Galima sakyti, liko tik viršūnėlės nuo ropės šaknelių.
Viskas padalinta į vienus vartus: „produktų gamybos plėtra“ (1 mln.), „sektoriaus atsparumo didinimas krizių atveju“ (9 mln.), „veterinarijos rizikos vertinimo instituto techniniams gebėjimams“ (2,1 mln.), „mokslinių tyrimų bazei“ (1,5 mln.), „investicijoms į tvarią gamybą“ (7 mln.), „reguliuojamam drenažui“ (10 mln.), „saulės kolektoriams ir jėgainėms“ (5 mln.). Viskas gamybai, technikai, įrengimams ir technologijoms. Žmogus – nulis. Juk tai tik resursas. Lygiai tai pat, kaip ir traktorius, kombainas ar melžimo aparatas. Ir dar negana to – savaime atsinaujinantis resursas. Jo nereikia remontuoti kaip kuliamosios ar šienapjovės.
Na, gal būt tas DNR planas, sakysite, ir neorientuotas į žmogų. Jis labiau orientuotas į „geležį“. Galbūt naujojoje Kaimo plėtros programoje, naujoje jos perspektyvoje bus daugiau dėmesio skiriama ne tik mašinoms, bet ir žmonėms. Ne taip vadinamiesiems „techniniams ištekliams“, bet žmogiškiesiems.
Ką gi, žiūrime į gaires, nes Kaimo plėtros programa naujai perspektyvai dar nepatvirtinta. Ir apskritai tai jau bus nebe Kaimo plėtros programa, bet strateginis planas 7-iems (+2) metams, susidedantis iš trijų dalių: tiesioginių išmokų, sektorinės paramos ir kaimo plėtros.
Tokio strateginio žemės ūkio plėtros plano kol kas neturi nei viena ES valstybė, nes nepatvirtinti reglamentai. O kol jų nėra, tai ir strateginiai planai tik juodraštiniai. Jie net nederinti su Europos Komisija. Anksčiau ar vėliau jie atsiras. Optimistai sako, kad kitąmet, o realistai – geriausiu atveju tik nuo 2022 metų.
Šiandien galime teoriškai pamodeliuoti kaip atrodys tas katilas, atsižvelgdami į 2014-2020 metų Kaimo plėtros programos pyragą. O jis siekė net 2,14 mlrd. eurų. Iš tų dviejų milijardų žmogiškiesiems ištekliams teko: 16 mln. eurų žinių perdavimui ir informavimui, 4,6 mln. eurų konsultavimui, 8,6 mln. eurų EIP (?) veiklos grupėms, na ir dar kokie 2 mln. eurų kaimo tinklui. Viso 31,2 mln. eurų arba tik 1,5 proc. viso bendro KPP biudžeto kartu su nacionalinėmis lėšomis.
Ir tie vargani 1,5 proc. realiai buvo skirti ne proveržiui žemės ūkyje, bet daugiausia apmokymui naudotis finansiniais instrumentais, kuriuos suteikia KPP. Paprastai tariant – štai jums „bliūdas“, štai jums šaukštas ir dar pamokėlė kaip tuo šaukštu kabliuoti.
Tarpukario žemės ūkio strategai, tokie kaip Mykolas Krupavičius arba Pranas Aleksa, turbūt grabe apsiverstų tai išgirdę.
Labai tikėtina, kad tokios pat proporcijos (98,5 proc. „geležiai“ ir 1,5 proc. žmogui) nesikeis ir išliks naujojoje finansinėje perspektyvoje. Juk naujų idėjų ar daugiau mokslo lyderystės agrariniame sektoriuje neatsiras.
Nei iki šiol „įsisavintos“ milijardinės Kaimo plėtros programos lėšos, nei kuriami nauji žemės ūkio strateginiai planai kol kas netapo tuo „maršalo“ planu, kuris galėtų pakylėti Lietuvos žemės ūkį iki gerovės valstybės standartų, lyderystės Europoje ir bent jau tokių pat pozicijų, kokias Lietuvos žemės ūkis turėjo tarpukaryje su stipriu savo fermeriniu ūkiu, galinga maisto pramone ir solidžiu eksportu.
Be jokių Kaimo plėtros programų, be jokių finansinių paramų, greta nepriklausomybės ir neraštingumo panaikinimo, tarpukario strategai sukūrė vieną iš trijų didžiausių tarpukario Lietuvos pasiekimų – žemės ūkio stebuklą. Ir didesnę dalį savo dėmesio jie skyrė ne „geležiai“, bet žmogui. Žemės ūkio ministerijos archyvuose iki šiol galima rasti apdulkėjusias stirtas tarpukario knygų, knygelių, brošiūrų – nuo didaktikos kaip ergonomiškai ir racionaliai įsirengti sodybą iki konkrečių agronomijos ir kitų žemdirbystės paslapčių. Juk nei „googlių“, nei „wikipedijų“ tuo metu nebuvo.
O dabar, mes vėl stovime prieš naują finansinę perspektyvą žemės ūkiui, mes vėl renkamės tarp šaknelių ir viršūnėlių
