Apie tai kalbėta laidoje Delfi 11.

„Mes, ūkininkai, matome, kad šiemet buvo mažiau įvežtinių uogų iš Graikijos, Ispanijos, Lenkijos. Derlius buvo geras, tačiau ir pats asmeniškai susidūriau su tuo, kad žmonės perka prastai. Tačiau kai leidome patiems laukuose skinti uogas už dvigubai mažesnę kainą, susidomėjimas buvo didžiulis. Manau, žmonių perkamoji galia sumažėjo“, – sako Vidas Juodsnukis, braškių ir šilauogių augintojas ir sako, kad perkamosios galios kritimą rodo ūkininkai patyrė Vilniaus ir Kauno turguose.
V. Juodsnukio duomenimis, braškynų plotai šiemet sumažės per pusę.

Tautvydas Gurskas

Tautvydas Gurskas prieštarauja kolegai ir sako, kad realizacijos sunkumai atskiro regiono problemos. Kai kurie ūkiai net sako, kad derliaus galėtų parduoti daugiau. Išimtis šilauogės, kurių kaina krito, nes derlius buvo milžiniškas. Asociacijos vadovas įvardina ir tris pagrindines pelningiausias lietuviškas uogas, kurios auginamos masiškai: braškės, avietės, šilauogės.

Tačiau asociacijos vadovas įvardiną ir chronišką bėdą, kuri mus kamuoja jau seniai – nesugebame susijungti ir rinkai patiekti didesnį derliaus kiekį, kuriam pirkėjų būtų, nes pavieniui esam nepajėgūs užsiimti eksportu ir aptarnauti prekybos tinklų.

„Šiųmetinis šilauogių kainos kritimas normalus ir ji dar kris, nors jau atrodo, kad pasiekė dugną. Tiesiog šilauogynų prisodinta labai daug ir jie sodinami toliau. Žmonės neprotingai investuoja negalvodami, kur dės derlių. Tuo labiau, kad ši uoga nenaudojama perdirbimui, nešaldoma, ji valgoma tik šviežia. Tai jos esminis skirtumas nuo braškių ar serbentų, kurie perdirbami. O mes priauginame ir „užkemšame“ rinką. Prieš sodinant jau reikia galvoti, kur realizuosi“, – sako T. Gurskas ir pastebi, kad be ūkių praktiškai kiekvienoje sodyboje auga šis krūmas. Kelių šilauogių užtenka šeimai ir tuo pačiu vartojimas dar mažėja.

Gediminas Cijūnaitis, gediminosodai.lt savininkas, pritaria, kad šilauogių prisodinta daug, tačiau uogynai dar jauni ir po kelių metų derlius bus dar didesnis. Kas bus tada, kai skinsime didžiausią derlių, niekas nežino.

„Mūsų augintojai kol kas nekreipia dėmesio į auginimo sąlygas, neanalizuoja rinkos ir tiesiog į rinką patiekia uogas vienu metu. Reikėtų galvoti apie ankstyvesnes ar vėlyvesnes veisles, auginimą po priedanga, kad sezonas būtų kuo ilgesnis. Be to, nesunku parduoti kokybiškas uogas, jei jos nekokybiškos, parduoti gana sunku“, – aiškina G. Cijūnaitis.

Jis pastebi, kad jei šilauogių rinkoje per daug, tačiau trūksta vėlyvųjų aviečių, medlievų, ankstyviausių ir vėlyviausių braškių, valgomojo sausmedžio, gervuogių ir daugybės kitų uogų. Nišų daug. Mes kol kas užsiimame tik keliomis kultūromis.

„Mūsų pagrindinė problema, kad dar per mažai perdirbame ir paskui perkame uogienes iš Vokietijos ar Lenkijos, kur išvežame žaliavą“, – pastebi V. Juodsnukis.

G. Cijūnaitis sako, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje natūraliai susiformuoja regionai, kurie augina, tarkime, braškes ir šios kultūros ten tūkstančiai hektarų. Patys verslininkai, kurie užsiima prekyba ar perdirbimu, važiuoja į tokius regionus ir perka derlių. Eksportas palyginus lengvas.

„Vienas pažįstamas prašo aviečių, bet reikia patiekti po 2 t per savaitę, mes, kaip atskiras ūkis, tiek nesugebame užauginti“, – pagrindinę kliūtį vystytis įvardina G. Cijūnaitis.

T. Gurskas sako, kad tikrai taip yra, kai supirkėjai atvažiuoja į namus ir perka didelius kiekius. Ne tik lietuviai, bet ir latviai. Tačiau keli kaimynai lietuviai nesugeba susitarti, kad bendromis jėgomis surinktų šį kiekį.

„Perka braškes, avietes, tačiau turi būti dideli kiekiai. Bet lietuviai nenori parduoti kartu. Tai mentaliteto klausimas, nes bijo, kad kaimynui tai bus naudinga. Kita bėda, kai atveža uogas į bendrą kiekį, tačiau prastesnės kokybės ir dalintis uždarbiu nėra kaip“, – apie klaidas, kurios užvėrė kelią plėtrai, aiškina T. Gurskas.

Vidas Juodsnukis

V. Juodsnukis taip pat pripažįsta, kad mūsų Achilo kulnas logistika ir negebėjimas surinkti didelius kiekius. Be to mes nesugebame aprūpinti net prekybos tinklų, kurie nori vis didesnių kiekių.

T. Gurskas sako, kad reikia domėtis ne tik įprastomis kultūromis, bet ir tokiomis uogomis, kaip aronijos, šaltalankiai, medlievos, šaltalankiai. Pramonei jų reikia, be to, jei, prieš keletą metų svarainius teko užarti, jie iš naujo atgauna pasiūlą ir sukurtos naujos veislės, kur uogos daug didesnės.

„Šiandien nesirinkčiau juodųjų serbentų ir šilauogių. Visa kita įdomu“, – rinkos perspektyvas įvardina T. Gurskas.