„Uogų augintojams oro sąlygos buvo pakankamai geros. Kalbėjau su juodųjų serbentų augintojams. Buvo palankus ne tik klimatas, bet ir kainos“, – analizuoja Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas, bet sako, kad pagal vieną kurpalių negalima vertinti, nes kai kuriuose regionuose buvo kruša, pažeidusi derlių.
V. Buivydo sako, kad šių metų pelningumas bus pakankamai geras. Braškės brangiausios buvo 6 eurai už kilogramą, mažiausia apie 3 eurus. Skinant ūkyje 1,2 euro. Tik šiek tiek krito šilauogių kaina – nuo 8 iki 7 eurų už kilogramą sezono pradžioje iki 4 per piką.
„Skųstis negalime. Tie, kas teisingai sudėliojo darbus ir technologijas, turės ir gerą derlių“, – konstatuoja V. Buivydas.
Tačiau Vidas Juodsnukis, auginantis apie 50 ha šilauogių ir braškių sako, kad šiemet pamatė aiškų dalyką – žmonių perkamoji galia smuko ir uogynų pelningumas bus trečdaliu mažesnis nei pernai. Be to, dėl ribojimų buvo sudėtinga derlių parduoti Latvijoje, kuri buvo tradicinė rinka. Be to jau aišku, kad kai kurių kultūrų, tokių kaip avietės, šilauogės Lietuvoje perteklius ir reikia galvoti apie eksportą.
„Verslinių braškynų plotas, mano žiniomis, sumažėjo per pusę. Žmonėms nebeapsimoka jų auginti. Šiai sričiai reikia daug rankų darbo, o pasamdyti kaime žmogų sunku. Derliaus, kuris auginamas ne šiltnamiuose, o skinamas laukuose, kaina nukrito“, – dėlioja V. Juodsnukis ir sako, kad dabar išgyventi sudėtinga, tačiau tai nėra tragedija. Pagal statistiką, uogų augintojai gyvena 5 metų ciklu, pagal kurį vieni metai būna labai blogi.
Dabar tiesiog tokie metai ir reikia galvoti, kaip prisitaikyti. Pavyzdžiui, V. Juodsnukis keičia braškių veisles, imasi vėlyvesnių, nes Lenkijoje sezonas prasideda ir baigiasi 2-3 savaitėm anksčiau nei pas mus. Kai pas juos nėra derliaus, galima pasiūlyti savo.
Šie metai išskirtiniai serbentų augintojams, kuriems buvo sunkūs keli metai iš eilės. Tačiau atsiradus papildomiems perdirbimo pajėgumams jų kaina šovė į viršų.
Kauno rajone juoduosius serbentus auginantis Kazimieras Patriubavičius tikina, kad šiemet pastebimas serbentų trūkumas, tad žmonės uogas tiesiog „šluoja“. Anot jo, ankstesniais metais nebūdavo kur dėti šių uogų, o šiemet serbentų derlius jau baigėsi.
„Šiemet derlius buvo vidutinis, uogų nebuvo labai daug. Serbentus prieš 20 metų pirkėjai graibstė, vėliau paklausa vis mažėjo. Dabar žmonės nusiperka daugiausia po 5 kilogramus, retas kuris perka 10 kilogramų. Palyginus su praėjusiais metais, šiemet perka kur kas daugiau uogų. Serbentų kaina tokia pati kaip ir pernai, iš pradžių jie būna brangesni, o paskui kainuoja po 2 eurus už kilogramą. Mes serbentų plotus sumažinome, iš 6 hektarų palikau tik 0,5 hektaro”, – pasakoja jis.
„Jauni žmonės, kurie ateina į kaimą, renkasi šakas, kur iš vieno hektaro galima sukurti didesnę pridėtinę vertę, nors tam reikia ir kur kas daugiau darbo. Žemė brangi ir naujokui užsiimti grūdų auginimu nerealu“, – kodėl plečiasi netradicinių kultūrų plotai aiškina V. Buivydas, tačiau jis įžvelgia ir blogą tendenciją: kiekvienais metais šalyje javų plotai didėja. Tai reiškia, kad vis daugiau plotų deklaruoja didieji augalininkystės ūkiai ir nyksta smulkūs mišrūs ūkiai.
Rimantas Šerlinskas, valdantis kelių šimtų hektarų ūkį ir užsiimantis kaimo turizmu, sako, kad karvės ir mėsiniai gyvuliai šiandien nėra pats perspektyviausias verslas, tačiau jo paties investicijos milžiniškos ir nutraukti šios veiklos negalima. Auginti uogas ar daržoves galbūt būtų paprasčiau.
„Turi save atiduoti žemei ir su tuo gyventi. Tai turi būti tavo hobis ir pragyvenimo šaltinis. Kitaip verslo nepadarysi. Pavyzdžiui, viena baidarė pelningesnė už vieną jautį, tačiau kaimo turizmo be galo neplėsi. Pradėjome nuo kelių baidarių, dabar turime 30. Tačiau jei 5 kilometrų ruože prieš kelis metus buvome trise, dabar esame aštuoniese ir 200 baidarių. Jų nepripirksi ir neišnuomosi tūkstančių“, – pasakoja R. Šerlinskas ir pabrėžia, .
Jis įvardina ir kiek reikėjo investuoti į baidares, kol jos davė apčiuopiamas pajamas – 40 tūkst eurų. Tokią sumą investavus į žemės ūkio veiklą nauda bus kur kas mažesnė, nes galima nupirkti tik 10 ha žemės.
„Kalbant apie uogų sektorių, svarbiausia sugebėti realizuoti. Mes jau kalbamės su ūkininkais, kad reikia steigti kooperatyvą, kuris užsiimtų šilauogių eksportu. Pavieniui išvežti į užsienį nepavyks“, – aiškina V. Juodsnukis ir sako, kad svarbiausia prisiderinti prie iššūkių ir prisimena laikus, kai į Lenkiją braškes vežė, tiesiog reikia dirbti profesionaliai.
