Apie tai kalbėjome laidoje Delfi 11.

Žemės ūkio kooperatyvas „Lagrenas“, vienijantis keletą didelių grūdų augintojų kooperatyvų, paskelbė, kad pradeda analizę, kokią grūdų perdirbimo gamyklą Lietuvoje verta statyti. Planuojama, kad bus investuota šimtai milijonų eurų ir vienas iš galimų produktų bioplastikas – mažiausiai kenksminga plastikų rūšis, gaminama iš atsinaujinančių gamtos resursų, t. y. augalų. Augaluose esančios celiuliozė, gliukozė, aliejai ar krakmolas, padedant organiniams tirpikliams, skaidomos į polimerus, kurie pakeičia įprasto plastiko polimerus, gaunamus iš naftos.

Pasak Dano Tvarijonavičiaus, „Roquette amilina“ valdybos pirmininko, žaliavos dar vienai perdirbimo įmonei mes turime daugiau nei pakankamai. Gerai, kad pagaliau pradėta garsiai kalbėti, ką su jais daryti ir planuojama imtis vadinamo gilaus perdirbimo.

„Amilina“ prognozuoja, kad šiemet kulsime 5,8-6 mln. t kviečių, nes derlingumas labai geras 8-9 t iš hektaro. Lietuvoje perdirbamas milijonas tonų, iš šio kiekio pusę „Amilina“, dar 300 tūkst. t lieka sėklai. Likusi dalis išvežama. Potencijos gamybai daug.

„Kiekvienas bent kiek didesnis ūkininkų suvažiavimas baigiasi pokalbiais, kaip perdirbti grūdus ir sukurti kuo didesnę pridėtinę vertę. Galvojame, kad ūkininkai turi valdyti savo kooperatinę gamyklą, kaip tai padarė ir pienininkai, sudėtingomis sąlygomis pastatę „Pienas LT“. Tomis pačiomis temomis kalba ir daržovių augintojai“, – dėlioja Ignas Jankauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktorius ir džiaugiasi, kad ūkininkai nusprendė jungtis, nes pavieniui perdirbimo įmonės nepastatys.

„Lagrenas“ vienija keletą kooperatyvų, kurių nariai valdo apie 20 proc. Lietuvos javų rinkos – daugiau nei milijoną tonų grūdų. Šią žaliavą kooperatyvai šiandien parduoda supirkėjams ir didžioji dalis šio kiekio išvežama.

Grūdai, žemės, pinigai
Foto: Shutterstock

„Lietuvos ūkis pakankamai jaunas ir pusė žemės nuomojama. Tai atima lėšas, kurias būtų galima skirti investiciniams projektams, nes žemę reikia nuolat pirkti. Dėl to trūksta lėšų investicijoms. Dabar žemdirbiai stiprina sandėliavimo infrastruktūrą, kuri bus reikalinga gamyklai. Kalbama apie investicinių fondų ir ES paramos pritraukimą. Parama, kurios nereikės grąžinti, palengvins tokios įmonės kūrimą“, – prognozuoja I. Jankauskas.

Jis sako, kad kalbama apie 200–300 milijonų eurų. Kooperatyvuose apie 250 ūkininkų ir kiekvienam metams bėgant teks įdėti milijoną eurų.

„Jei paanalizuosime ES ir Lietuvos grūdų prekybą, pagal kviečių eksportą buvome ketvirti. Europoje išveža apie 20 proc. derliaus, mes 70 proc. Tai rodo, kad žaliavos viduje neturime kur panaudoti ir reikia perdirbti, taip, kaip padarė „Amilina“, – aiškina Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas ir sako, kad jau dabar kai eksportuojame malybos gaminius, kurie technologiškai gana paprasti, jų vertė 2-3 kartus didesnė nei pačių javų.

Ar atsipirks nauja gamykla priklausys nuo to, kaip efektyviai ji bus valdoma. „Pienas LT“ gali būti gerasis pavyzdys, nes kooperatyve pasidaro nesvarbi net supirkimo kaina, svarbi galutinio produkto kaina, nes nuo jo savo dalį gauna ir ūkininkas. Mes daugumą javų išvežame į Afriką ir Aziją. Reikia rinktis produktus, kurie reikalingi ten.

D. Tvarijonavičius žvelgia kiek skeptiškai ir sako, kad krakmolo ir gliukozės gamyba ES neremiama. Panašias gamyklas kooperatyvai įvairios šalyse statė ne vieną kartą ir rezultatai, būtent kooperatinių gamyklų, kol kas blogi.

„Naujausias pavyzdys – didelis Prancūzijos kooperatyvas savo gamyklą pardavė vienai didžiausių JAV korporacijų, užsiimančiai grūdais. Mokesčių mokėtojų ir Prancūzijos biudžeto pinigai galų gale atiteko tarptautinei korporacijai“, – dėsto D. Tvarijonavičius ir sako, kad visgi nėra beviltiška.

Ignas Jankauskas

Verslininkas sako, kad į Lietuvą jau žvalgosi kelios tarptautinės įmonės, kurios norėtų perdirbti grūdus. Jei būtų greita 250 mln. eurų investicijos grąža, „Amilina“ gamybą būtų padvigubinusi. Nes šiandien rasti lėšų nėra sunku. Iš kitos pusės, bioplastiko gamybai tokios sumos būtų maža.

I. Jankauskas oponuoja, kad bioplastikas populiarus dėl didėjančio ekologinio gyvenimo būdo ir įvairių tai skatinančių paramos politikų. Visgi konkuruoti su įprastu plastiku kol kas negalima. „Lagrenas“ pasamdė vadybininkus, kurie ieško idėjų ir kurių užduotis atsakyti, ką daryti su lietuviškais grūdais.

„Tokie tradiciniai produktai kaip miltai perspektyvos neturi. Šalys, kurios perka mūsų grūdus juos kaupia kaip strateginę prekę ir perdirba patys. Todėl tenka ieškoti nišų, kurios būtų ne tiesioginis maisto vartojimas. Bioplastikas įdomus tuo, kad jo rinka ateityje gali būti didžiulė“, – dėlioja I. Jankauskas.

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas, analizuoja, kad paskutinius trejus metus augalininkystės ūkiai nebuvo pelningi ir juos gelbėjo tik tiesioginės išmokos. Tai reiškia, kad šioje srityje reikia kažką keisti. Supirkimo kainos nėra labai didelės ir atiduoti 10 proc. kainos tarpininkui prabanga. Reikia eiti į perdirbimą ir taip galima gauti didesnę grąžą nei parduodant žaliavą. Iš kitos pusės, „Lagreno“ projektas gali būti kaip žalioji investicija, kurią remia ES.

Danas Tvarijonavičius

I. Jankauskas kaip projekto naudą įvardina tai, kad atsiradus gamyklai bus įdarbinta gana daug žmonių. Pavyzdžiui, įmonėje, kuri perdirba 22 tūkst. t rapsų per metus, dirba 22 žmonės, o tokiam kiekiui investuoti pakaktų 2-3 žmonių.

„Manau, kiekvienas turi daryti savo darbą. Atsiradus gamyklai žemės ūkis ypatingai nepasikeis. Ši gamyba, kaip ir chemijos pramonė, nekuria daug darbo vietų, nes procesai labai automatizuoti, tačiau reikalauja labai daug investicijų. Į Lietuvą žvalgosi ne vienas ir ne du investuotojai. Su jais bendraujame ir kalbamės“, – projekto autorius kiek nuleidžia ant žemės D. Tvarijonavičius ir pastebi, kad kitos šalys dėl tokių investicijų konkuruoja kur kas pikčiau nei mes. Pavyzdžiui, vengrai ant įstatymo pažeidimo ribos. Brazilija turi milžiniškus pranašumus vien dėl gamtinių sąlygų kiekiai milžiniški, savikaina žema.

„Augintojai tokie patys investuotojai, kaip ir kiti. Jei jie nori investuoti, gali kalbėtis ir su mumis. Mūsų grupė gamino tris bioplastikus, dabar gamina vieną. Produktas sėkmingas, tačiau vien į mokslinius tyrimus investavome dešimtis milijonų eurų. Tai nėra strateginė mūsų kryptis. Mano žiniomis, Lietuva dabar domisi keturi bioplastiko gamintojai “, – dėlioja D. Tvarijonavičius ir aiškina, kaip atrodytų tokia gamykla.

Realiai, tai būtų ne viena, o šešios gamyklos. Pirmiausia malūnas, po to krakmolo ir gliukozės gamyklos, dviejų galutiniam produktui reikalingų komponentų gamyklos ir tik tada bioplastiko fabrikas. D. Tvarijonavičiaus vertinimu, visam šiam procesui reikia ne 250 mln. eurų, o bent 600 mln. eurų. Į pačią „Amilinos“ gamyklą investuota 250 mln. eurų.

D. Tvarijonavičius sako, kad projekto sėkmė priklausys nuo to, kaip pavyks rasti pirkėjus produktai, nes kol kas tai korporacijų žemė. Tokioms gamykloms reikia daug kapitalo ir rinkodaros. Šiandien artimiausia panaši gamykla Vroclave (Lenkija) ir antros tokios įmonės Baltijos šalyse nėra.