Žemės ūkio ministerijos duomenimis, skaičiuojant nuo karantino pradžios, importinio žaliavinio pieno dalis perdirbime padidėjo nuo 35 iki 40 proc. Tuo pačiu geriausios karvės iš smulkų ir vidutinių lietuviškų ūkių keliauja į Lenkiją. Tenykščiai ūkininkai jas perka šimtais.
Apie tai kalbamės laidoje Delfi 11. Žemės ūkio ministerija diskusijoje dalyvauti atsisakė.
Klausėme – kaip išvengti ūkių nykimo ir kiek Lietuvoje kainuoja ūkis, kuris gali oriai išlaikyti šeimą.
Dirbti nebeapsimokėjo
Arvydas Šlivinskas, savo ūkį kūręs nuo 1992 m. 90 karvių kaimyninės šalies supirkėjams pardavė birželį ir sako, kad išmėgino viską – nuo prekybos pienu parduotuvėse iki cecho įrengimo. Netgi mėgino derėtis su perdirbėjais, kad jie sudarytų sutartį fiksuota kaina ir tai leistų modernizuoti fermas.
Birželio 22 d. ūkininkui baigėsi penkerių metų laikotarpis, per kurį jis turėjo išlaikyti gamybą, nes gavo ES paramą. Kai nebesaistė įsipareigojimai, kitą dieną į feisbuką įkėlė skelbimą apie parduodamas augintines.
„Pirkėjų skambino daug, tačiau konkrečiausias buvo 29 metų lenkas. Aš geriausias karves dar pardaviau vietiniams ūkininkams. Mokėjo kaip už pienines karves, ne kaip mėsines. Mėsai man už karvę pasiūlė po 200 eurų. Pašaras šunims brangesnis“, – pasakoja A. Šlivinskas.
Jis buvo įdėjęs ir kitą skelbimą – siūlė dovanoti gerą karvę žmogui, kuris ją laikytų. Žadėjo įrengti ganyklą ir raguotį aprūpinti pašarais. Vienintelė sąlyga – gyvulio negalima parduoti. Jis turi būti prižiūrėtas ir pamelžtas ir kai jo šeimininkas užsuks į svečius pavaišintas pienu. Nė vieno norinčio sudaryti tokį sandorį neatsirado. Pasak suvalkiečio, žmonės jam net priekaištavo, kad „vaikšto po kaimą ir siūlo įsitaisyti bėdą“.
„Buvau patriotas, mėginau išlaikyti lietuviškas karvių veisles, siekiau, kad nebūtų eksportuojami veršiukai, tačiau buvau priverstas parduoti visą ūkį. Paskutinis lašas buvo kainų kritimas per karantiną. Argi mes tuo metu nevalgėme? Kažkas tiesiog lobsta maro metu“, – piktinasi A. Šlivinskas, praktikuojantis veterinarijos gydytojas.
Suvalkietis sako, kad galutinis apsisprendimas trauktis buvo kai ši pavasarį perdirbėjai kainą jam sumažino už litrą 6 ct, o nuo birželio padidino 1 ct. 1 centas už kilogramą, jei skaičiuosime visą Lietuvos pieną, tai 14 mln. eurų per metus.
„Kai perdirbėjai skelbia, kad per metus uždirbo dešimtis milijonų eurų, tai ūkininkus tiesiog siutina, nes tai mūsų sąskaita“, – dėsto žmogus.
Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininkas, sako, kad tokie atvejai kaip A. Šlivinsko dažni, nes buvo netinkamai panaudoti ES parama. Ji atiteko ne mažiems ir vidutiniams, bet didiesiems ūkiams.
Kelias į korporacijas
Paulius Astrauskas, ūkininkas, keliolika metų vadovavęs žemės ūkio bendrovėms, sako, kad toks pasitraukimas, kaip A. Šlivinsko logiškas, nes žmogus suskaičiuoja, kad atėjo iki ribos, kai dirbti nebeapsimoka ir tęsti tokios veiklos nėra prasmės. Nuolat patiriant nuostolius teks bankrutuoti.
„Atvejų, kai traukiasi ūkius sukūrę žmonės vis daugiau. Jaunieji ūkininkai galėtų perimti tokius ūkius, tačiau tenka pripažinti, kad, skirtingai nuo kitų valstybių, Lietuvoje nėra sąlygų gauti lengvatines paskolas, kurios leistų nupirkti ir vystyti ūkį. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų pasiskolinti milijoną eurų, kad būtų galima įsigyti tokį ūkį, kaip A. Šlivinsko. Mes kol kas tiesiog žlugdome ūkius“, – aiškina Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas ir paaiškina, kodėl paprasčiau išparduoti sukurtą verslą dalimis.
V. Juodsnukis prognozuoja, kad ateityje neišsilaikys ir didžiosios bendrovės, nes pas mus ūkiai atskirti nuo perdirbimo ir yra tik pigios žaliavos tiekėjai. Tokius galima modernizuoti ir piginti savikainą kiek nori, vis tiek ateis momentas, kai būsi priverstas dirbti nuostolingai.
P. Astraukskas įvardina dar vieną pasitraukimo iš ūkininkavimo priežasčių – įvedus eurą pragyvenimo lygis pakilo keletą kartų. Tuo pat metu pieno ir grūdų supirkimo kaina liko ta pati, ar net sumažėjo. Žmonės išvažiuoja į miestą ir dirba samdomą darbą, iš kurio galima oriai gyventi, ir nebenori užsiimti sudėtingu žemės ūkiu, pajamos iš kurio neauga ir pragyventi vis sudėtingiau, o prisiimti rizikų reikia daug.
Einame JAV keliu
„Panašiai buvo JAV prieš 50–60 m. Maži ūkininkai traukėsi, jų žemę supirko korporacijos. Sodybos išnyko ir didžiulėse teritorijose neliko nė vieno gyventojo“, – pavyzdį pateikia P. Astrauskas.
V. Buivydas sako, kad per 10 m. pasitraukė 50 tūkst. ūkininkų. Per dieną mes netenkame 53 ūkininkų, tačiau dirbamos žemės kiekis praktiškai nepadidėjo. Tiesiog plotą apdirba vis mažesnė žmonių grupė. Žemės ūkio ministerijos skelbiama statistika, kad 5 proc. ūkių pasiima 50 proc. paramos blogis.
„Jau dabar turime ne kaimus, bet vasarkaimius, kur žmonės atvažiuoja tik ilsėtis vasaromis. Jei ta tendencija išliks, kaimą galime ir sunaikinti“, – nelinksmai prognozuoja V. Buivydas.
V. Juodsnukis sako, kad kaimas neturi pavirsti pramoniniu ūkiu, kur dominuoja tik didžiuliai prekiniai ūkiai.
P. Astrauskas sako, kad mes susidūrėme su įdomia situacija, kai įvairios pramonės šakos – technikos, augalų apsaugos priemonių – priverčia žmones, kurie nori išlikti rinkoje, pirkti vis naujesnes technologijas, didinti plotus ir apimtis, atsisakyti darbuotojų.
„Tačiau, jei lyginsime su šeimos ūkiais, tai didieji ūkiai kur kas trapesni ir labiau priklausomi nuo gamtos ir ekonomikos sąlygų. Pavyzdžiui, JAV, kur žemę valdo korporacijos, pripažįstama, kad tai buvo klaida, nes jau dabar aišku, kad dirvožemis naikinamas vardan pelno“, – dėsto ūkininkas.
V. Juodsnukis sako, kad mes pirkome pačią brangiausią ir galingiausią techniką, kuri tinkama Rusijos ar Ukrainos plotams, tačiau mums tai nuostolinga.
Dauguma ūkininkų trauksis
„Pagal statistiką, 38 proc. ūkininkų pensinio amžiaus ir tik 12 proc. jaunųjų ūkininkų. Vyresnio amžiaus žmonės norėtų trauktis, tačiau neturi kam perduoti ūkių. Vaikai dažnai nenori ūkininkauti, nes matė, kaip vargo tėvai. Nuoskaudos didžiulės, nes ūkiai buvo kuriami visą gyvenimą, pradėta nuo kelių hektarų. Investuota į žemes, infrastruktūrą. O žmogus supranta, kad kai baigsis įsipareigojimai ėmus ES paramą ir teks šios veiklos atsisakyti, o pagal šiandien dienos supirkimo kainas galima ir bankrutuoti. Geriausiu atveju parduoti. Tai nėra linksmas procesas. Daug geriau būtų jei ūkį būtų galima parduoti iš kartos į kartą“, – dėlioja V. Buivydas.
V. Juodsnukis sako, kad žmonėms patinka ne tik darbas kaime, bet ir pats gyvenimo būdas. Politikai ir patys ūkininkai per mažai stengėsi, kad žmonės nebūtinai užsiimtų gamyba, bet ir norėtų ten gyventi. Nebelieka net infrastruktūros – mokyklų, darželių, darbo vietų – kurie galėtų provincijoje išlaikyti žmones.
Pelningi ūkiai
P. Astrauskas sako, kad kiekvienas savininkas ieško būdų, kaip pasitraukti iš žemės ūkio gamybos su kuo mažesniais nuostoliais.
„Mačiau pavyzdžių, kai žmonės sukūrė puikius ir pelningus ūkius, kurių jie neturėjo kam palikti. Tada vienintelis kelias parduoti tokį ūkį ir iš sukauptų pinigų gyventi. Tokius ūkius perka korporacijos, kurios gauna paskolas. Vėliau šį ūkį kartais įtraukia į gamybinę infrastruktūrą, kartais nereikalingą turtą išparduoda“, – aiškina ūkininkas ir sako, kad ūkininkavimas turėtų tapti tradicija. Šią tradiciją nutraukė sovietmetis. Vakaruose ūkiai turi kelių kartų istoriją, įdirbį ir vaikai ten perima bei nori tęsti senelių ir prosenelių veiklą.
Visgi paprastai tokie objektai neperkami kaip verslas. Vieni perima žemę, patraukliausią turtą, kiti pastatus, treti gyvulius ar techniką.
V. Juodsnukis pastebi, kad tokie procesai vyksta, nes realiai ribojimai, draudžiantys nuosavybės teise turėti daugiau nei 500 ha, neveikia.
P. Astrauskas sako, kad svarbu ilgalaikė perspektyva, kad jauni žmonės matytų, jog tai ilgalaikis ir stabilus verslas.
„Jei ūkis užsiima daržininkyste, tai 10–20 ha jau gali atnešti pakankamai pelno, kad šeima galėtų išgyventi. Jei kalbėsime apie grūdininkystę, tai 100–150 hektarų. Tokį plotą dar gali prižiūrėti vienas žmogus. Gyvulininkystės ūkyje jau reikėtų 50–200 karvių. Toks ūkis galėtų kainuoti nuo 500 tūkst. eurų. Kaina formuojama skaičiuojant žemės kainą ir papildomai infrastruktūrą bei kitą turtą“, – skaičiuoja P. Astrauskas.
Jis sako, kad Lietuvoje „beviltiškų“ sektorių, kur negalima uždirbti, nėra. Žemdirbiams trūksta vadybinės pusės, kad būtų galima sukurti tvarų verslo modelį ir produkciją realizuoti patiems, o to neatiduoti kitiems, kurie ir pasiima didžiąją pelno dalį.
P. Astrausko vertinimu, užsiimant augalininkyste ir norint 3000 eurų per mėnesį pajamų reikia nuo 100 hektarų.
„Nors 500 tūkst. eurų Lietuvos mastu dideli pinigai, tačiau Vakarų Europoje už tokią sumą nenupirksime jokio pelningo ūkio. Vertinant pagal šį kriterijų, pas mus turtas kol kas labai pigus ir dėl to jį perka investuotojai“, – skaičiuoja P. Astrauskas.
V. Buivydas sako, kad norint, jog toks modelis, kaip veikiančių ūkių perėmimas, veiktų, reikia lengvatinių paskolų. Šiandien sudėtinga gauti kreditą ne tik naujiems ūkiams ar žemei pirkti, bet ir jau esantiems gauti lėšų apyvartinėms lėšoms. Iš kitos pusės, jis atvirai sako, kad dauguma parduodamų ūkių nėra inovatyvūs – šeimininkai jų laiku nemodernizavo, todėl priversti trauktis. Patys moderniausi dirba pelningai.
