Norint gyventi iš šios veiklos, reikia arba labai daug žemės, arba rasti savo nišą.
Apie tai, kiek realiai Lietuvoje galima uždirbti iš vieno hektaro žemės ūkio naudmenų ir kodėl mūsų uždarbis vis dar kartais mažesnis nei, tarkime vokiečio, kalbėjomės laidoje Delfi 11.
Kiek investuosi, tiek uždirbsi
„Išgyventi turint 20 ha žemės sudėtinga, tačiau ir ūkininku būti gali ne kiekvienas. Tam reikia tikslų ir sugebėjimų. Ūkininkaujant turint tiek žemės pragyventi įmanoma, tačiau milijonieriumi nebūsi“, – sako Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas.
Gintautas Migonis, buvęs verslininkas, keletą milijonų eurų investavęs į gyvulininkystės ūkį, sako, kad žemės ūkis toks pat verslas, kaip ir visi kiti, tiesiog priskiriamas mažesnio pajamingumo sričiai.
Jis skaičiuoja, kad jei žemės kaina apie 3 tūkst. eurų už hektarą, tai galima vertinti, jog į 20 ha ūkį investuota 60 tūkst. eurų. 5 proc. pajamingumas tai 3 tūkst. eurų per metus ūkininkui į kišenę. Prie šios sumos pridėjus savo darbo įvertį pajamos gali siekti 10 tūkst. eurų per metus. Pragyventi šeimai bus sudėtinga.
„Tačiau jei tuose 20 ha investuosime 20 mln. eurų ir pastatysime krevečių fermą, kas taip pat žemės ūkio veikla, bus galima gyventi sočiai gaunant 5 proc. metinę grąžą iš investicijų. Visgi tai bus kur kas rizikingesė veikla nei galvijų ar javų auginimas“, – finansinius niuansus aiškina G. Migonis.
Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas siūlo nekreipti dėmesio į statistiką, nes mes „kergiame karvę su gyvate ir mėginame išvesti dramblį“. Neturime atsakymo, kas yra ūkis ir tūkstančiai tų, kurie tik deklaruoja žemę ir tiesiog gauna išmokas, taip pat priskiriami ūkininkams, nors taip nėra.
„Turime atskirti socialinę paramą žmonėms, kurie tiesiog neina į Užimtumo tarnybą ir tuos, kurie kuria pridėtinę vertę. Einant giliau, prekinis žemės ūkis tai dvi Lietuvos. Viena perdirbimo pramonė, kuri gamina galutinį produktą ir ūkininkai, kurie gauna vienas mažiausių kainų Europoje už pagamintą žaliavą. Laimei, kai kurie ištrūko iš šio rato. Tai ekologiniai ūkiai, patys eksportuojantys savo produkciją ir didieji grūdininkai, kurie be tarpininkų krauna laivus ir juos išplukdo užsakovams.
Iš kitos pusės, mėsos ir pieno gamintojai vargsta pigiai parduodami žaliavą perdirbėjams“, – aiškina S. Daniulis ir sako, kad kol ūkininkai neturės savo perdirbimo, vertė iš hektaro nedidės, nors inovacijomis ir technologijomis lenkiame latvius ir vokiečius, nes ten, kur prasideda verslas ir pardavimai, grietinėlę nusigriebia perdirbėjai.
A. Gapšys sako, kad uždarbį vertina pagal ūkinės veiklos duomenų bazę, kurią pildo ūkininkai, kurie sudarė sutartis. Pagal šiuos duomenis, jei užsiimsime grūdais, tai iš vieno hektaro pardavus produkciją galima gauti apie 500 eurų pajamų. Tai padengia išlaidas. Subsidijos dar iki 40 proc. pajamų, kurios verslą ir padaro pelningu.
„Realiai jei 20 ha ūkis užsiims tik grūdais, jis neturės iš ko plėstis ir investuoti. Tie laikai, kai iš tokio ploto buvo galima pragyventi praėjo. Be to, paskutiniai 3–4 metai buvo nuostolingi. Tačiau čia kalbame apie javus, tradicinę augalininkystę“, – pasakoja A. Gapšys, kurio duomenimis pelnas gaunamas tiesioginių išmokų sąskaita.
Tačiau čia javų ūkiai. Pelningumas iš hektaro kur kas didesnis tokios srityse, kaip aviečių ar šilauogių auginimas – kai kurių komentatorių duomenimis, iki 15 tūkst. eurų. Tačiau šioms sritims reikia labai daug darbo rankų. Gana didelis pelningumas sėkmingais metais ir daržovių auginimo.
Bendra tendencija – kuo daugiau reikia investuoti į gamybą ir kuo daugiau darbo rankų reikia, tuo pajamos ir uždarbis viename plote didesni. Ten, kur viską galima mechanizuoti, pajamos iš hektaro mažesnės.
G. Migonis sako, kad labai skiriasi pajamos nederlingose žemėse, prie Vilniaus, ar prie Kėdainių, kur patys derlingiausi plotai. Derlinguose plotuose pajamos gali siekti 1000 eurų ir daugiau, nederlingose 300 eurų, didesnė parama tokiems plotams praradimų nekompensuoja.
„Jei augintume javus, uždirbtume iš hektaro 300 eurų, tačiau auginame mėsinius galvijus, investuojame į fermas ir tuo pačiu, perskaičiavus plotui, uždirbame daugiau. Dėl to negalime lygintis su šalimis, kurios investuoja 100 ir daugiau metų ir jų grąža iš hektaro penkis kartus didesnė, nes investicijos taip pat penkis kartus didesnės“, – aiškina G. Migonis ir sako, kad pavyzdžiui, mes auginame 1 karvę dviejuose hektaruose, vokietis 1 karvei skiria 30 arų, produkciją parduoda brangiau ir tuo pačiu gauna 6 kartus daugiau pajamų.
„Ne perdirbėjai yra baubas, mes dar patys nemokame auginti. Mes mėsinį galviją auginame 2 metus ir jis niekada nepateks į restoranus, nes mėsa bus kieta ir negausime didžiausios kainos. Vokietis jautį augina 14 mėn. ir parduodama brangiau nei mes“, – subtilumus aiškina G. Migonis.
S. Daniulis sako, kad nederlingose žemėse investuoti į pačias naujausias technologijas ir augintis 6–7 t grūdų neverta. Tai bus nuostolinga.
„Kalbant apie produktą, kuris pagaminamas hektare, mes gerokai pažengėme į priekį, tačiau Vokietijos supirkimo kainos 20 proc. aukštesnės“, – pripažįsta S. Daniulis.
Jis pastebi, kad ūkininkų pajamos nėra mažos, nes jei 20 ha ūkis užsiima augalininkyste, tai jį prižiūrintis žmogus dirba tris savaites per metus. Tikėtis, kad dirbant tris savaites pavyks iš gautų pajamų gyventi likusius 11 mėnesių sudėtinga.
G. Migonis sako, kad mums dar reikia mokytis ir tobulinti gamybos procesus, nes kol kas ieškome „blogiukų“ – prekybininkų, supirkėjų. Jei mes lyginame save su vokiečiu, kuris gauna 20 proc. daugiau, tai mūsų ekologiškas dviejų metų jaučio mėsa kur kas kietesnė nei vokiečio 14 mėn. jaučio ir mūsų mėsa niekada nepateks į brangiausią kategoriją – gurmaniškus restoranus. Čia jau ne invessticijos, o tik žinios.
Gintautas Migonis, mėsinių galvijų ūkio savininkas, sako, kad vidutinis aktyvus ūkis turėtų būti apie 150 ha žemės ir laikyti 50–60 galvijų. Toks verslas gali atnešti 3 tūkst. eurų pajamų per mėnseį ir iš to sugebės pragyventi šeima.
„Kalbant apie 20 ha, iš tokio ploto galima pragyventi pasirinkus kryptį. Turime kolegų, kurie augina braškes keliuose hektaruose ir puikiai prisiduria prie atlyginimo, nes dirbti reikia tik porą mėnesių, tačiau kitą metų laiką teks dirbti kituose darbuose“, – aiškina G. Migonis.
