Deja, kartu jie susidūrė ir su valdžios abejingumu, kokio nesitikėjo.
„Blogiausia, kad koronavirusas atėjo prasidėjus naujam auginimo ciklui“, – keblią situaciją komentuoja Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos (LŽAA) pirmininkas dr. Česlovas Tallat-Kelpša. – Jeigu augintojai būtų nujautę artėjančią bėdą, būtų pakoregavę kailinių žvėrelių prieauglį. Kai patelės vaikingos, ciklo nesustabdysi, – reikia auginti naują vadą, o jaunikliai kasdien reikalauja vis daugiau pašaro. Būtent tai, kaip apsirūpinti pašaru, šiuo metu yra didžiausias žvėrelių augintojų rūpestis. O apyvartinių lėšų nėra. Iki liepos mėnesio įprastai būdavo parduodama 90 proc. visos praėjusių metų produkcijos, kai dabar – vos 10-15 proc.! Šiek tiek atsigauna Europos dizaineriai, po pusmečio galimai atsibus ir pagrindinis pirkėjas – Kinija, tačiau tą pusmetį kažkaip reikia išgyventi“.
Anot Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kaimo plėtros ir komunikacijos skyriaus vedėjos Sonatos Kisielienės, šalyje veikia apie 70 audinių ūkių. Tai verslas, orientuotas į eksportą, sudarantis apie 5 proc. viso šalies žemės ūkio eksporto. Pernai per Helsinkio ir Kopenhagos aukcionus lietuviai pardavė apie 1,2 mln. aukščiausios kokybės kailių. Ir nors brangiakailių žvėrelių augintojai yra išgyvenę ne vieną sunkmetį, iki šiol nebuvo atvejo, kad šio sektoriaus dalyviai prašytų valstybės pagalbos.
Nuo 1998 metų krizės iki 2015 metų (nepaisant tarp šių datų įsiterpusios ekonominės krizės) kailių produkcijos kiekis Lietuvoje padidėjo dešimteriopai. Verslas augo savo jėgomis. Bet dabartinė krizė yra kitokia. Koronaviruso pandemija pasaulinę prekybą kailiais tiesiog įšaldė. Atsigavimas bus lėtas ir skausmingas, nes neparduotos produkcijos kiekiai yra susikaupę nuo praėjusių metų, o dabar sparčiai auga naujos vados žvėreliai.
ELTA skelbė, jog Žemės ūkio rūmai dar gegužės mėnesį raštu kreipėsi į Seimo Kaimo reikalų komitetą (KRK), Vyriausybę, Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) su rezoliucija, kuri gegužės 8 dieną buvo priimta ŽŪR Tarybos posėdyje apsvarsčius žemės ūkio ir kaimo verslų patiriamus nuostolius dėl karantino, paskelbto koronaviruso plitimui suvaldyti. Dėmesys rezoliucijoje, be kita ko, buvo atkreiptas ir į žvėrininkystės sektorių. Pabrėžta, jog dėl COVID-19 protrūkio kailinės žvėrininkystės sektoriuje kailių prekyba praktiškai sustojo: visi planuoti aukcionų pardavimai dėl kelionių draudimų atšaukti, o tai reiškia, kad ūkininkų pajamos sumažėjo 100 proc. Paprastai nuo sausio iki balandžio būdavo parduodama apie 30 proc. metinės produkcijos, todėl ūkiai patiria apyvartinių lėšų trūkumą.
Valdžiai išsakytas ir sektoriaus dalyvių prašymas tobulinti bankinius ir finansinius instrumentus, praplečiant vartojimo kreditui tinkamų išlaidų sąrašą, įtraukiant pašarus, žaliavas. Tarp kitų ŽŪR Tarybos rezoliucijos punktų, išdėstytas prašymas parengti visiems karantino metu nukentėjusiems žemės ūkio ir kaimo verslo sektoriams paramos schemą, kurią būtų galima naudoti kilus ekstremalioms situacijoms ir ateityje. Deja, gerų pokyčių žvėrininkystės ūkiai nesulaukia. Ir jau yra ūkių, kuriems iškilusi bankroto grėsmė. „Žmonės negali parduoti kailių, nėra ir pinigų“, – žvėrininkystės finansinę situaciją apibūdina dr. Č. Tallat-Kelpša.
Kas dėl finansinių instrumentų – teoriškai jų yra. ŽŪM pasiūlė sektoriui naudotis UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo teikiama finansų tarpininko paslauga. Bet, kaip rodo praktika, šis pagalbos instrumentas žvėrininkystės atveju neveikia. LŽAA pirmininko aiškinimu, jo atstovaujamo verslo nemėgsta daugelis užsienio kapitalo komercinių bankų. Nors ūkių finansiniai rodikliai – be priekaištų, bankininkai atsisako skolinti grynai dėl vidinių susitarimų ar įsitikinimų. Asociacijos vadovui apmaudu ir pikta dėl tokios absurdiškos padėties. Jis svarsto, jog finansų inžinerijos priemonėms reikėtų aiškesnių, griežtesnių kriterijų, kurių pakaktų tinkamam pareiškėjui nustatyti. Nebereikėtų blaškytis ieškant kitos finansų institucijos, prašyti jos malonės.
Pažymėtina,kad apyvartinių lėšų pavyko gauti tik juridiniams asmenims – per UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA). Lengvatinių paskolų lubos pagrįstos atlyginimų fondu, nuolatinėmis sąnaudomis, siekia apie 10 proc. metinių lėšų poreikio. Suma kukli, tačiau, pasak dr. Č. Tallat-Kelpšos, įmonėms tai padės užbaigti auginimo sezoną. Deja, ūkininkams INVEGA kanalas nėra tinkamas, nes jiems sunku pagrįsti veiklos sąnaudas, ūkininkai patys sau atlyginimų nemoka.
Vienas iš šio verslo atstovų Arvydas Karpys žvėrininkystę puoselėja apie vienuolika metų. Tėvai švelniakailius augino 2002 metais, o 2009-aisiais į tą verslą kibo jis, jaunasis ūkininkas su dviem aukštaisiais. „Viską pradėjome su savais pinigėliais. Statėme, augome. Prieš dešimt metų turėjome 200 patelių, o šiandien – 2 tūkstančius patelių. O kai didžiulė bėda, sudėtingas laikotarpis….“ – sako Kėdainių rajone šiuolaikišką ūkį įrengęs A. Karpys, jame dirbantis su sutuoktine, darbą suteikiantis ir keturiems samdomiems darbuotojams. Visą laiką pelningai veikęs ir auginęs ūkį vyras tuo metu, kai prireikė pagalbos, visur atsimuša kaip į sieną. Su ištikimu savo klientu, kurio sąskaitos istorija kaip ant delno, bankas nesileidžia į kalbas dėl kredito žvėrininkystės verslui.
„Pasijutau diskriminuojamas“, – sako žvėrelių augintojas, pirmą kartą susidūręs su požiūriu, kad verslas yra skirstomas į atskiras lentynėles. Nuvylė ūkininką ir kreditų unijos. Paaiškėjo, kad joms neįdomi netgi 90 proc. valstybės garantija (Žemės ūkio paskolų garantijų fondo), – kreditų unijos pageidauja, kad paskola būtų 120 proc. laiduojama ūkininko turtu.
„Norint 100 tūkst. Eur paskolos, reikia įkeisti turto už 120 tūkst. eurų. Dalis mūsų fermos statyta prieš dvejus metus pagal europinius projektus, atsiėjo apie 600 tūkst. eurų. Kreditų unijai tai nėra tinkamas turtas įkeitimui, – savo patirtimi dalijasi A. Karpys. – Reikia žemės sklypo ar kitokio nekilnojamojo turto. Valstybė sako, kad yra finansiniai instrumentai, naudokitės, bet nėra jokio įpareigojimo finansinėms įstaigoms suteikti paskolą. Nors ministerija tikina, kad jai visi sektoriai vienodai brangūs tarsi motinai vaikai, realybė rodo ką kita. Į bėdą patekusiai žvėrininkystei dėmesio tenka kaip podukrai.“ A. Karpys norėtų priminti valdžiai, kad žvėrininkystės sektoriaus dalyviai sumoka visus mokesčius, sukuria pridėtinę vertę, sukuria vidaus vartojimą – perka įrengimus, kita. Taip pat.sunaudoja vietines žaliavas – šalutinius produktus, kurie niekam daugiau netinka, tik utilizavimui.
ŽŪR teigimu, dabar svarbiausia išlaikyti veislines bandas, kurios kainuoja kosminius pinigus, ir pralaukti sunkmetį. O po dvejų metų būtų galima startuoti su nauja jėga, užimti kitų Europos šalių prarastas pozicijas. Tose ES šalyse, kuriose veikia stiprūs žvėrelių augintojai, kaip tik ir taip ir daroma. Valstybines subsidijas gavo danai, norvegai, olandai, suomiai…Deja, Lietuvoje žvėrininkystei subsidijavimas neprieinamas. Sunkiai pasiekiamas ir skolinimasis. Ateities konkurencijos pozicijos yra prarandamos.
LŽAA vadovas dr. Č. Tallat-Kelpša KRK ne kartą viešai išsakė poziciją, kad Lietuvoje turėtų būti parengta visiems vieninga valstybės paramos schema, nukentėjusio ūkio kriterijai. Deja, kol kas šie siūlymai reikiamo atgarsio nesulaukia. Vis dėlto ŽŪM žada šią savaitę aptarti dar vieną finansinę priemonę sektoriui – de minimis pagalbą. Ji būtų kukli, tačiau šiandien šoką patiriantiems žvėrininkystės ūkiams kiekviena galimybė yra svarbi.
