Jurgita Stakėnienė ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė sako, kad daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių per metus pagamina produkcijos už 4 tūkst. eurų. Tai labai mažos sumos. Dėl tokios ūkių struktūros 95 proc. ūkių susirenka 50 proc. paramos, Likę 5 proc. ūkių gauna kitą pusę paramos.

„Taip yra dėl mūsų ūkių struktūros ir matome, kad ūkiai stambėja, nors mes, pavyzdžiui, už pirmuosius 30 ha mokame vadinamas „pirmųjų hektarų“ išmokas ir tam skiriame 15 proc. tiesioginių išmokų voko. Jei palyginsime, tarkime, Rumuniją, jie tam skiria tik 5,3 proc. ir vidutinis ūkis ten tik 4 ha“, – aiškina J. Stakėnienė ir sako, kad iki 30 ha ūkiai vidutiniškai gauna 203 eurus, o ūkiai virš tūkstančio ha 143 eurus už hektarą. Be to, smulkiems ūkiams numatyta daug kitos paramos.

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas atviras – dauguma mažųjų turės nunykti. Jie tiesiog negali atlaikyti konkurencijos su didžiaisiais, nes smulkiųjų produktyvumas kur kas mažesnis už prekinių ūkių, o vien tik ES paramos jiems išlikti nepakaks. Be to, dauguma mažų ūkių savininkų garbaus amžiaus, o jaunimas jų nepakeičia.

Be to, už produkciją jiems mokama kur kas mažiau nei didiesiems.

„Konkuruoti su didžiaisiais sudėtinga, nes šie pranašesni. Mažieji neturi kaip investuoti, o kooperuotis nenori“, – pripažįsta A. Gapšys ir būtent mentalitetą įvardina kaip pagrindinę priežastį, trukdančią išsilaikyti.

Pigios žaliavos tiekėjai

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininkas sako, kad bėda netinkama žemės ūkio politika. Nors draudžiama turėti daugiau kaip 500 ha žemės, tačiau vis tiek yra fizinių asmenų ir įmonių, kurios valdo kelis ir keliolika tūkstančių hektarų. Jei Seimas priima įstatymus, o vykdomoji valdžia nesugeba jų vykdyti, tai bėda, nes mes užsimerkiame ir tylime.

„Lietuvos ūkininkai buvome ir esame tik pigios žaliavos tiekėjais. Nyderlanduose vidutinė ferma 50 karvių ir šeima iš to gyvena. Jie ir paaiškino, kad jei parduotų tik žaliavą, gautų 30 proc. pajamų, dar 30 proc. pajamų gauna kai perdirba žaliavą ir likę 30 proc. kai parduoda per savo kooperatinę sistemą. Administravimui lieka tik 10 proc. Mūsų ūkininkai gauna gal tik 20 proc. pajamų, nes kainas supirkėjai yra sumažinę“, – aiškina V. Juodsnukis ir sako, kad pas mus kooperuoti tik 6 proc. ūkių, Europoje apie 80 proc.

J. Stakėnienės duomenimis 65 proc. ūkių laiko nuo 1 iki 5 karvių.

„Tokie ūkiai neišgyvens. Kažkas jiems tai turi pasakyti. Kooperacijai parama skiriama lengvatinėmis sąlygomis. Be to buvo daugybė paramos priemonių, pavyzdžiui, trumposios grandinės, kur iš paramos galima mokėti net algą pardavėjai. Per visą laiką atėjo tik 23 pretendentai“, – sako J. Stakėnienė.

Tačiau A. Gapšys pastebi dar vieną niuansą. Nors vidutinio Lietuvos ir ES ūkio dydis panašus – apie 20 ha – tačiau produktyvumas skiriasi kartais. ES vidutinės kainos kur kas didesnės. Pienas, jautiena pas mus perkamas 20–30 proc. pigiau nei Europoje, grūdai 10 proc. pigesni.

Trukdo mentalitetas

Saulius Daniulis, Lietuvos ekologiškų ūkių asociacijos pirmininkas ne toks kategoriškas ir nelinkęs kaltinti tik valdžią. Jis įvardina kur yra bėda – tai mūsų pačių mentalitetas. Žmonės bijo kooperuotis, nes dar prisimena kolūkius. Iš kitos pusės, jei norime būti kaip vakariečiai, turime pasiekti ir tokių pat rezultatų, kaip ir jie.

„Einame teisingu keliu ir po truputį keičiamės, Kalbant apie Nyderlandus, ten primilžis 11 t, pas mus 6 ir smulkiesiems reikia pasakyti „jūs pasmerkti, niekas jums daugiau nemokės“. Jie turi arba parduoti karves, arba didėti iki vidutinio ūkio, nes kitaip kokybiškos žaliavos nepagamins ir didesnės kainos negaus. Kita dalis ta, kad kooperatyvai turi kaupti lėšas ir įgyti dalį perdirbimo įmonių, kad gautų balsą valdyboje. Kitaip taip ir liksime pigiausių žaliavų gamintojais“, – aiškina S. Daniulis.

Jo duomenimis, 5-8 proc. ūkininkų pagamina 95 proc. prekinės produkcijos. Kiti, kurie gauna iki 4000 eurų per metus, tai pensinio amžiaus žmonės, arba tie, kurie taip tiesiog gauna papildomas pajamas ir neina pašalpų. Žmonės miršta ir į jų vietą niekas neateina.

Visi vienoje krūvoje

„Mes lyginame Ramūną Karbauskį su ūkininku. Jis žaliųjų partijos pirmininkas, kuris atveža į Lietuvą daugiausia trąšų ir pesticidų. Mes Dainiaus Dundulio, „Norfos mažmenos“ savininko nevadiname smulkiu verslininku“, – piktinasi Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas ir sako, kad kai Lietuvoje kaip Didžiojoje Britanijoje šeimos savo žemes valdys po kelis šimtus metų, pas mus taip pat bus tradicijos. Galbūt dar po keliolikos metų ūkio struktūra susidėlios.

Jurgita Stakėnienė

Pasak S. Daniulio, nors gauname vieną iš mažiausių paramų iš ES, tačiau konkuruoti turime dėl tų pačių lentynų parduotuvėse kaip ir kiti.

„Kol kas nieko nebuvo išrasta geriau už šeimos ūkį, o mes kuriame dvarus. ES eina kita kryptimi. Jie remia kaimą, ne vien tik žemdirbius, kaip mes. Šita politika nuvedė į aklavietę. Išnyko penki tūkstančiai kaimų“, – piktinasi V. Juodsnukis ir sako, kad problema neteisingas pinigų paskirstymas. 80 proc. paramos atitenka 20 proc. subjektų.

Pasak asociacijos vadovo, tai lėmė ir didžiulę emigraciją. Be to, mūsų žemės reforma buvo netinkama mūsų kraštui. Lietuvoje pasirinktas vienas iš didžiausių leistinų žemės plotų – 500 ha.

„Lenkijoje prieš tris metus buvo didžiulė konferencija, kurios tikslas nustatyti, kodėl žmonės emigruoja iš Rytų Europos šalių. Išvada buvo, kad ES lėšų davė pakankamai, tačiau vietos valdžia pinigus panaudojo netinkamai“, – sako V. Juodsnukis.

A. Gapšys prognozuoja, kad išliks mažieji, kurie pajamas gauna ne tik iš žaliavos pardavimo, bet ir papildomos veiklos. Pavyzdžiui, užsiima perdirbimu ir patys realizuoja savo gaminius. Kalbant apie kaimo ateitį, nors mažieji nyksta, tačiau juos keičia efektyvūs didieji. Pavyzdžiui, nors karvių skaičius mažėja gana ženkliai, tačiau pieno kiekis mažėja nedaug – didieji auga ir melžia kur kas daugiau.