Tokia galimybė perdirbėjams ir prekybininkams atsirado kritus supirkimo kainoms.

„Kur juodas darbas ir žaliavos gamyba, ten palikta ūkininkams, kur perdirbimas ir prekyba, ten jau verslininkai. Visoje ES žemdirbiai valdo visą gamybos ir prekybos grandinę, tada pajamos visiškai kitos. Per karantiną perdirbėjai ir prekybininkai sumažino supirkimo kainas ir tada pareiškė, jog mažina lietuviškų produktų kainas, užsikabino žvaigždes, o ūkininkus paliko vargti“, – aiškina S. Daniulis, Lietuvos ekologiškų ūkių asociacijos pirmininkas ir sako, kad kaimai nyksta visur, nes tai sunkus darbas ir jaunimas jo imtis nenori.

Jurgita Stakėnienė ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė skaičiuoja, kad daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių per metus pagamina produkcijos už 4 tūkst. eurų. Tai labai mažos sumos, kurių negalima vertinti kaip pragyvenimo šaltinį.

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininkas sako, kad bėda netinkama žemės ūkio politika. Nors draudžiama turėti daugiau kaip 500 ha žemės, tačiau vis tiek yra fizinių asmenų ir įmonių, kurios valdo kelis ir keliolika tūkstančių hektarų. Jei Seimas priima įstatymus, o vykdomoji valdžia nesugeba jų vykdyti, tai bėda, nes mes užsimerkiame ir tylime.

„Lietuvos ūkininkai buvome, likome tik pigios žaliavos tiekėjais. Nyderlanduose vidutinė ferma 50 karvių ir šeima iš to gyvena. Jie ir paaiškino, kad jei parduotų tik žaliavą, gautų 30 proc. pajamų, dar 30 proc. pajamų gauna kai perdirba žaliavą ir likę 30 proc. kai parduoda per savo kooperatinę sistemą. Administravimui lieka tik 10 proc. Mūsų ūkininkai gauna gal tik 20 proc. pajamų, nes kainas supirkėjai yra sumažinę“, – aiškina V. Juodsnukis ir sako, kad pas mus kooperuoti tik 6 proc. ūkių, Europoje apie 80 proc.

J. Stakėnienė skaičiuoja, kad 65 proc. ūkių laiko nuo 1 iki 5 karvių.

„Tokie ūkiai neišgyvens. Kažkas jiems tai turi pasakyti. Kooperacijai parama skiriama lengvatinėmis sąlygomis. Be to buvo daugybė paramos priemonių, pavyzdžiui, trumposios grandinės, kur iš paramos galima mokėti net algą pardavėjai. Per visą laiką atėjo tik 23 pretendentai“, – aiškina J. Stakėnienė.

S. Daniulis pripažįsta, kad problema pačiuose ūkiuose. Žmonės bijo, nes dar prisimena kolūkius, tačiau jau yra gerų pavyzdžių.

„Einame teisingu keliu ir po truputį keičiamės, Kalbant apie Nyderlandus ten primilžis 11 t, pas mus 6 t ir smulkiesiems reikia pasakyti „jūs pasmerkti, niekas jums daugiau nemokės“. Jie turi arba parduoti karves, arba didėti iki vidutinio ūkio, nes kitaip kokybiškos žaliavos nepagamins ir didesnės kainos negaus. Kita dalis ta, kad kooperatyvai turi kaupti lėšas ir įgyti dalį perdirbimo įmonių, kad gautų balsą valdyboje. Kitaip taip ir liksime pigiausių žaliavų gamintojais“, – aiškina S. Daniulis.

Jo duomenimis, 5-8 proc. ūkininkų pagamina 95 proc. prekinės produkcijos. Kiti, kurie gauna 4000 eurų per metus, tai pensinio amžiaus žmonės, arba tie, kurie taip tiesiog gauna papildomas pajamas ir neina pašalpų. Žmonės miršta ir į jų vietą niekas neateina. Taip ūkiai stambėja.

„Ekspertai konstatuoja, kad tokia žemės ūkio politika, kur vyko iki šiol, klaidinga. Tai liečia ne tik Lietuvą, bet ir visą likusį pasaulį. Žemės ūkis tai ne tik gamyba, bet ir gyvenimas kaime, ekologija. Žmogus turi gyventi ir tausoti gamtą. Jau turime pasekmes to, kad siekiame vien tik didinti gamybą. Klimato kaita tą jau rodo“, – aiškina V. Juodsnukis ir sako, kad jei per 10 metų sunyko 5 tūkst. kaimų. Tai nenormalu.

Jei žmogus gauna tik 4 tūkst. eurų pajamų, klausimas, ką jis dar ne taip. Nesukuriame jokių sąlygų. Pavyzdžiui, Slovakijoje Žemės ūkio rūmai dirba su kiekvienu ūkininku, jam padeda kurti verslą.

„Tokia struktūra, kuri yra dabar, mūsų netenkina, tačiau daliai žmonių tai tiesiog gyvenimo būdas ir jo pakeisti niekas neprivers. Net ir turint nedidelį plotą, pavyzdžiui, auginant braškes, galima pragyventi. Pagal statistiką matome, kad sunkiausia valdantiems 40-50 hektarų. Ateityje juos remsime“, – sako J. Stakėnienė.