Lengvatines paskolas būtų galima atidavinėti dešimtis metų ir per tą laiką žmogus tiesiog galėtų vystyti savo ūkį.
Kaip tai galėtų keisti visą sektorių kalbėjomės laidoje „Delfi 11“, kurioje dalyvavo Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas, Žygimantas Mauricas „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas ir Gintautas Migonis, buvęs „Malsenos“ generalinis direktorius, savo kapitalą investavęs į stambų mėsinių galvijų ūkį.
„Jaunieji ūkininkai turėtų gauti galimybę skolintis 15-20 metų, panašiai kaip būsto kreditui, kad pinigai būtų „ilgi“ ir savo verslą galėtų stabiliai vystyti 20 – 30 metų. Tai iš esmės pakeistų Lietuvos žemės ūkio galimybes“, – savo paprastą planą atskleidžia G. Migonis.
Verslininkas sako, kad dabar mes turime visas tam reikalingas aplinkybes, išskyrus ilgalaikes paskolas lengvatinėmis sąlygomis. Žemės kaina maža, apribojimai ją pirkti naudingi jauniesiems ir apsunkino didžiųjų gyvenimą. Pirkus plotą mokant už hektarą 2-5 tūkst. eurų paskolą dengti keliasdešimt metų būtų nesudėtinga.
„Šiandien, kai bankai sugrįžo prie 3-5 metų finansavimo, įsigyti žemę labai sunku. Tai ne ilgalaikio verslo, o vartojimo paskolų modelis. Dabar mes naudmenis perkame kaip „Porsche“ ar „Lamborghini“, kuriuos tiesiog pastatome į garažą, nes pinigus už juos mokėjome ne todėl, kad jie naudingi, o todėl, kad gražūs“, – finansinius subtilumus aiškina G. Migonis.
Jis aiškina ir kaip sukuriama vertė jo paties ūkyje. Viename hektare laikoma viena karvė, kuri per metus atsiveda vieną veršelį. Šis parduodamas už tūkstantį eurų. Panaudojus technologijas ir pradėjus auginti kokybiškesnę žolę, viename hektare būtų galima užauginti du galvijus ir padvigubinti pajamas. Tam reikia žinių ir supratimo, kaip tai daryti. Tuo pačiu viename hektare būtų galima gauti 2-3 veršelius.
„Kol kas tokia veikla kaip mūsų daugeliui ne verslas, o tiesiog veikla, leidžianti gauti išmokas ir viename hektare auginama tik tiek karvių, kiek reikia gauti didžiausią galimą paramą. Tačiau tai neteisingas kelias. Parama turi būti ne pagrindinė varomoji, o tik palaikomoji jėga“, – pripažįsta G. Migonis.
Ž. Mauricas sako, kad žemės ūkyje dalis verslų inovatyvūs ir šio amžiaus tendencijos šią sritį pakeis kardinaliai. Ūkiai jau tampa didelėmis informacinių technologijų įmonėmis ir kurie tai greičiau supras, taps pranašesniais.
„Visame pasaulyje kyla daug iššūkių, nes matome, kad nebeliko maisto produktų gamybos iškėlimo į pigesnes šalis. Konkurencingai dirbti naudojant naudojant naujausias technologijas jau galima ir Europoje, kurioje darbo jėga brangi. Mes irgi turime šokti į šį traukinį ir į žemės ūkį nežiūrėti tik kaip į būdą gauti subsidijas, kurios neturi būti pagrindine verslo varomoji jėga“, – konstatuoja Ž. Mauricas ir sako, kad tada reikia eiti toliau – nuo naujų finansavimo schemų iki švietimo sistemos keitimo.
V. Buivydas pripažįsta, kad neįmanoma iš žemės ūkio išspausti daugiau be investicijų. Su pagaminta produkcija konkuruojame bendroje rinkoje, o išmokos vienos mažiausių. Grūdininkai negauna didesnės kainos už derlių vien dėl to, kad jiems mokamos mažesnės išmokos.
„Bankams reikėtų keisti požiūrį. Negalima investuoti į ilgalaikį turtą naudojantis trumpalaike paskola. Pakeitus šią sistemą jaunieji ūkininkai galėtų dirbti kur kas efektyviau. Pradedančiam sunku sureguliuoti finansinius srautus, dėl to daugelis netobulėja ir neprogresuoja“, – sako V. Buivydas ir įvardina kelis perspektyviausius sektorius. Pavyzdžiui, daržininkystė, sodininkystė, šiltnamiai. Turime daug produktų, kuriuos importuojame ir kuriuos galėtume užsiauginti Lietuvoje.
„Dabar gaji nuomonė, kad ūkininkai tai ne verslas. Iš tiesų tai tas pats verslas, kuriam reikia augti“, – sako G. Migonis ir siūlo pasimokyti iš Danijos.
Pas mus ūkininkui vienintelis kelias parduoti savo ūkį kaip verslą tai pasiūlyti žemę didelėms korporacijoms, kurios pirks tik naudmenis. Jei mes keistume finansavimą, tai jaunas ūkininkas, kaip Skandinavijoje galėtų iš karto nusipirkti ne žemę, bet kelių šimtų hektarų ploto ūkį, kurį žmogus kūrė 20 ar 40 metų. Lietuvoje tas, kuris galėtų tai perimti kaip verslą neturi pinigų. Korporacijoms reikia tik plikos žemės.
