Tiesa, reikia pabrėžti, kad per praeitą krizę mums pasisekė – grūdų kainos buvo rekordinės, derlius puikus ir tai leido į šalies ekonomiką įnešti šimtus milijonų, ar net milijardus eurų.

Apie tai, ko reikia, kad šis sektorius vėl taptų lokomotyvu, galinčiu „patempti“ visą šalies ekonomiką laidoje „Delfi 11“ kalbėjomės su Vytautu Buivydu, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininku, Žygimantu Mauricu „Luminor“ banko vyriausuoju ekonomistu ir Gintautu Migoniu, buvusiu „Malsenos“ generaliniu direktoriumi, savo kapitalą investavusiu į stambų mėsinių galvijų auginimo ūkį.

„Lietuva ES išsiskiria tuo, kad mūsų ekonomikoje žemės ūkio sektorius gana didelis. Pas mus ši sritis generuoja 3,5 proc. BVP, kai Europos vidurkis dvigubai mažesnis. Šis sektorius duoda darbo ir kitiems sektoriams – nuo degalų iki technikos pirkimo bei aptarnavimo. Tai įvertinus, vienas euras, įdėtas į žemės ūkį sukuria apie du eurus kituose sektoriuose ir bendra dalis pasiekia 10 proc.

Kitas ypatingai svarbus šio sektoriaus vaidmuo tas, kad jis leidžia sumažinti regioninę nelygybę. Jei aplink sostinę jis kuria mažiau nei 1 proc. BVP, tai Šiauliuose jau siekia keletą procentų ir dėl to nereikia nuvertinti šio sektoriaus reikšmės. Pasak ekonomisto yra ir kitas labai svarbus ūkininkavimo privalumas – tikėtina, kad dėl pandemijos jis mažai nukentės, ko negalima pasakyti apie daugybę kitų sektorių. Netgi Kinijoje ir Honkonge maisto prekių pardavimai krito labai mažai, ar netgi išaugo.

Jei nestringa gamybos grandinės, šiam sektoriui pandemijos poveikis nebus didelis. Tą parodė ir 2009 m. krizė, kai Lietuvoje buvo atleista 110 tūkst. darbuotojų, žemės ūkio įmonės žmones priiminėjo ir priėmė 7 tūkst. naujų darbuotojų. Dabar padėtis kartojasi. Darbuotojų mažėja visur, išskyrus žemės ūkį“, – pastebi ekonomistas ir sako, kad dabar mums gali būti auksiniai laikai, nes Vakarų Europa jau susiduria su milžiniškais iššūkiais nuimant derlių, nes neliko migrantų, kurių pas mus nėra daug. Būtent ši šaka gali būti atspirtis įveikiant krizę.

V. Buivydas sako, kad nors yra optimistas, tačiau pandemijos pasekmes jaučia. Iki 2009 m. krizės ūkininkų skaičius didėjo, dabar jis mažėja. Per 11 metų ūkininkų sumažėjo 50 proc.

„Nors žemės plotas nesikeičia, vis mažiau žmonių įsitraukia į šią veiklą. ES parama didėja, tačiau jis atitenka vis mažesniam žmonių skaičių ir atsargiai prognozuočiau, ar pasikartos praeitos krizės patirtis. Nors žemės ūkio veikla nestoja, tačiau mes iš hektaro vidutiniškai gauname apie 1000 hektarų pajamų, o Nyderlandai 13 tūkst. eurų. Pagal šį rodiklį mes esame ES uodegoje. Kitas aspektas, pas mus nyksta smulkūs šeimos ūkiai, kurie atspariausi. Šiandien matome, kad kai kurios didžiosios įmonės ir ūkininkai susiduria su sunkumais ir jei bankai nebus lankstūs, jie žlugs“, – ne taip optimistiškai situaciją apibūdina V. Buivydas ir pateikia pavyzdį – žvėrelių augintojai, kurių verslas ilgai buvo pelningas, dabar krizėje, nes kailių aukcionai dėl pandemijos tiesiog nevyksta.

Kitas pavojus amžius. Žemės ūkyje dirba vyresnio amžiaus žmonės, kurie sensta ir jie neturi kam perduoti ūkių: pagal statistiką iki 40 m. ūkininkų yra 12 proc. , nuo 41-60 m. 50 proc. , virš 60 metų ūkininkų 38 proc.

G. Migonis, buvęs stambios įmonės vadovas keletą milijonų eurų investavo į mėsinių galvijų fermą ir sako, kad žemės ūkis negali konkuruoti su sritimis, kuriose maržos kur kas didesnės., tačiau tai labai stabili niša, nes maisto produktų visada reikės.

„Manau, liksime panašioje situacijoje, kaip dabar ir didelio proveržio nebus, nes kainos gana stabilios. Nors kaip nutiks tiksliai niekas nežino. Grūdai brangsta, galbūt vėl pasieksime 300 eurų u toną. Vieniems tai būtų tragedija, kitiems auksiniai laikai“, – aiškina ūkininkas.

G. Migonis sako, kad pirmas sektorius, kuris išmoko gerai dirbti ir išspausti viską, ką gali, iš hektaro tai grūdininkai, po to pienininkai. Mėsinių galvijų augintojai eina panašiu keliu ir po kelių šių ūkių pajamos iš hektaro bus du ar tris kartus didesnės.

Ž. Mauricas taip pat sako, kad ES visame pasaulyje turi didžiulį pranašumą, nes jos produktai traktuojami kaip ekologiškiausi. Lietuva ES dalis ir gali didinti savo produktų kainą akcentuodama kokybę. Ta tendencija jau matoma rinkoje – žmonės valgo mažiau mėsos, tačiau renkasi kokybiškesnę. Mes turime resursus ir galime pasiimti šią vertę. Populiarėja ir maistas, kurio grandinė trumpa – perkama tiesiai iš ūkininkų. Tai lemia technologijos įtaka ir tuo pačiu didėja pridėtinė vertė smulkiems ūkininkams, nes mažėja tarpininkų.

Įvertinęs aplinkybes, G Migonis konstatavo, kad žemės ūkis, jei pasirinktume skandinavišką variantą ir rinktumėmės efektyvias technologijas bei didintume pajamas iš hektaro galėtų augti „švelniai skaičiuojant“ dvigubai.

Tačiau tai liečia ne visus sektorius. Grūdų auginime mes jau praktiškai pasiekėme lubas. Pieno sektoriuje, ne didinant, bet efektyvinant smulkius ūkius, gamybą galime didinti keletu procentų, mėsinėje gyvulininkystėje, kaip ir kai kuriuose kituose sektoriuose, augti kartais.