Ūkininkai, protestuodami prieš mažinamas supirkimo kainas, net siūlo apriboti pieno importą iš Latvijos ir Estijos, kad vietos gamintojai būtų priversti mokėti brangiau.

Apie tai, kokias galimybes teikia pandemija ir ką galėtume pakeisti „Delfi 11“ kalbamės su su Dainiumi Dunduliu, „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininku, Algiu Baravyku, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriumi bei Sauliumi Daniuliu, Lietuvos ekologiškų ūkių asociacijos vadovu.

„Šiandien lentynose nieko netrūksta, tačiau jei žiūrėsime į lietuviškus produktus, turėtume didinti kiaulienos gamybą. Mes esame žemės ūkio kraštas ir jei nesugebame pasigaminti pakankamai šios mėsos, nors grūdus eksportuojame, tai nesuvokiama. Sakyčiau, kaltas valstybinis reguliavimas. Kita sritis daržovės. Tuoj baigsime lietuviškas morkas. Tradiciškai tokiu metų laiku ir pritrūksta daržovių“, – apie tai, ko stingame vardina D. Dundulis.

A. Baravykas, paklaustas, kodėl mes nebeturime savo kiaulienos, sako, kad šiandien mes turime labai daug smulkių augintojų, kurie yra nekonkurencingi. Jų produkcija nesuperkama ir jie nyksta. Didelių ir specializuotų ūkių, kurie galėtų užpildyti rinką, palyginti nedaug.

„Apie plėtrą negalvojame, galvojame apie išlikimą. Buvo diskusijų ir su Žemės ūkio ministerija. Tačiau nesukuriame sąlygų, kad ūkininkams būtų patrauklu vystyti šią sritį. Žmonėms paprasčiau augalininkystė. Gyvulininkystei reikia papildomų darbo rankų ir specializuotų žinių, be kurių nieko nebus“, – aiškina A. Baravykas.

S. Daniulis sako, kad mes problemą puikiai žinome tik jos nenorime matyti. Prieškario laikais danai važiuodavo pas mus mokytis auginti kiaules. Dabar mes iš jų vežame mėsą. Po Sovietų Sąjungos griūties subyrėjo tiekimo grandinė – žemdirbiai gamina tik žaliavą, o ją perdirba ne jiems priklausantys fabrikai.

„Tik augalininkystė yra „išlindusi“ iš Lietuvos į tarptautinius vandenis. Visų kitų produktų perdirbimas ne ūkininkų rankose. Jei žemdirbiai pardavinėtų gyvulius ne gyvu svoriu, bet skerdenas, kaina iš karto būtų kur kas geresnė. Prieškario Lietuvoje eksportas vykdavo per kooperatyvus“, – pagrindinę bėdą įvardina S. Daniulis.

Jis sako, kad lygiai ta pati bėda ir auginant daržovės – pavieniui valdyti visos tiekimo grandinės nepavyks. Pavyzdžiui, Lenkijoje kiekvienoje vaivadijoje pastatyti sandėliai, kuriuose surenkamos vietos ūkininkų daržovės ir bendrai parduodamos. Auginti kiaules ekologiškai draudžiama dėl Afrikinio kiaulių maro.

„Galime remti žaliavos gamybą, tačiau tai neišspręs problemos. Nieko gudriau nepadarysim, kas jau yra padaryta“, – konstatuoja ekologinių ūkių asociacijos vadovas.

D. Dundulis atkerta, kad, jei kalbėsime apie kiaulieną, prieš metu be PVM kilogramas kainavo apie 90 ct. už kilogramą. Šiandien mėsa dvigubai brangesnė ir galima dirbti pelningai. Tokie šuoliai yra įprasti šiame sektoriuje.

„Nesuprantu ir nesuvokiu, kodėl Lietuva kiaulių neužsiaugina bent tiek, kiek suvartoja. Tuo labiau, kad matome, jog Danijoje, kur darbo jėga ir resursai brangūs sugeba auginti kur kas daugiau nei reikia jiems patiems“, – konstatuoja prekybos tinklo savininkas ir siūlo nesižavėti tuo, jog ūkininkai imsis perdirbimo.

Tai taip pat labai specifinis verslas, reikalaujantis ypatingai daug žinių. Pavyzdžiui, veikia kooperatyvas „Pienas LT“, kuris neaišku kaip išgyvens jei bus panaikintos valstybės dotacijos.

Kalbant apie daržoves, yra ūkininkų, kurie pelningai ir sėkmingai augina morkas ir burokėlius. Pasak D. Dundulio mūsų bėda ne technologijos, bet verslumas, kuris stipriai atsilieka nuo Vakarų valstybių.

A. Baravykas atkerta, kad nuo sovietmečio Lietuvoje nebuvo pastatyta nė viena nauja kiaulių ferma. Danai norėjo tai daryti, tačiau sukilo vietos bendruomenės ir nors teisinė sistema buvo investuotojų pusėje, teismuose buvo užginčytas šių objektų teisėtumas ir investuotojai pasitraukė. Lietuviškas kapitalas konkuruoti nesugebėjo ir pamažu savo verslus pardavė užsieniečiams.

„Niekas nenori pradėti verslo, kuriam prieštarauja visi vietiniai gyventojai. Net kai leidimai gauti, sukyla bendruomenės, įsijungia politikai ir tenka trauktis. Tik Jonas Jagminas, turi labai daug patirties ir kapitalo sugebėjo įveikti šį pasipriešinimą ir pastatyti keletą paukštynų. Iš kitos pusės, visuomenė kelia labai daug reikalavimų. Ūkiai turi būti draugiški aplinkai – dengtos mėšlidės, oro valymo filtrai, gyvūnų gerovės reikalavimai. Šie dalykai neremiami. Jei supirkimo kainos žemos, ūkis neturi iš ko investuoti ir atsiduria spąstuose. Dėl to kiaulininkystė praktiškai nevystoma šaka“, – bėdas vardina A. Baravykas.

Jam pritaria ir S. Daniulis, kuris pats stato tris paukštynus. Jis ironizuoja, kad gamybos reikalavimus keliame milžiniškus, vien dokumentų, kurie po to bus įmesti į stalčių, užtrunka metus ir kainuoja daugybę lėšų. O produkcijos visuomenė reikalauja ypatingai pigios. Pavyzdžiui, užsienyje galima išsikviesti skerdyklą, kuri atvažiuoja į smulkų ūkį, paskerdžia gyvulį ir atiduoda produkciją. Lietuvoje toks verslo modelis praktiškai neįmanomas.

Saulius Daniulis

„Tarpukaryje Lietuva sugebėjo pakilti. Mums reikia tik nukopijuoti tą modelį ir jis veiks“, – siūlo S. Daniulis.

Iš kitos pusės jis pritaria minčiai, kad ir ūkininkai turi patys daugiau rūpintis pardavimu, nes prasidėjus karantinui kai kas net uždarė savo parduotuves – viską žmonės išperka tiesiai iš namų. Po karantino visoje Europoje kokybiško maisto paklausa didės. Tuo labiau, kad ekologiško maisto kaina artėja prie įprastinio, tačiau skonis kur kas geresnis.

Ekologiškų ūkių asociacijos vadovas sako, kad Lenkijos stiprybė ir yra ta, jog perdirbimo grandis ūkininkų pusėje. Vidutinis ekologiškas ūkis ten 10 hektarų.

„Mes norime sterilumo. Jei miestietis kaime nusiperka sodybą jam turi nebliauti gyvulys ir nesmirdėti mėšlu. Veterinarijos reikalavimai milžiniški. Taip mes prarasime smulkų sektorių, kuris turi gaminti išskirtinius produktus ir nekonkuruoti su pramonine gamyba. Iki šiol parama perdirbimui buvo nukreipta didiesiems. Naujai įsteigti kooperatyvai parama gali pasinaudoti tik po trejų metų“, – silpnas mūsų vietas mato S. Daniulis ir piktinasi, kad politikai siūlo reguliuoti kainas, tačiau nemato, kad lietuviškas kooperatyvas atvežęs žaliavą į gamyklą gauna mažesnę kainą nei ūkininkas, iki kurio pati pieninė važiuoja kelis šimtus kilometrų.