„Ūkininkai su gyvulių, augalų virusais susiduria kiekvieną dieną. Galima sakyti, kad tai – ūkininko kasdienybė. Žinoma, kai tai susiję su mirtinu pavojumi žmogui, viskas yra kitaip. Tačiau kiekviena krizinė situacija yra tam tikra pamoka, iš kurios turime kažką išmokti“, – sako A. Svitojus.

Karantinas pakeitė visus planus, buvo atšaukti svarbūs susitikimai, taip pat ir tie, kurie buvo suplanuoti dėl ateinančios finansinės perspektyvos. Žemdirbiams gamta diktuoja savo darbų ritmą, nors situacija ir daug ką keičia.

„Buvo suplanuotas susitikimas su ES Žemės ūkio rūmų vadovais. Dabar naudojuosi pauze, dirbu ūkyje, – pavasario darbai prasidės jau po savaitės kitos. Virtualiai aktyviai bendraujame su kitų ES šalių Žemės ūkio rūmų ir kitų žemdirbių savivaldos organizacijų lyderiais: iš Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, Čekijos, Latvijos, Bulgarijos. Dalinomės patirtimis ir mintimis, kaip jie reaguoja, kokie iššūkiai ir galimybės laukia ūkininkų bei kaimo gyventojų“, – sakė ŽŪR vadovas.

Jis pripažino, kad daug kam dabar nerimą kelia tai, kad stringa prekių judėjimas. Produktų šalyse narėse prigaminta, ekonomikos yra glaudžiai susijusios – viena šalis gamina vieno produkto daugiau, kita – kito.

„Lenkai, čekai turi paukščių motininius pulkus, iš ten vežamės veislinę medžiagą dedeklių, mėsinių paukščių paukštynams. Įsivežame ir kiaulienos. Išvežame sūrius. Tačiau per kelias dienas sutriko prekių judėjimas. Kreipėmės į Vyriausybę, tarėmės ir su lenkais – ką daryti, kad mūsų šalių maisto produktai būtų praleidžiami, nestovėtų po dvi paras prie sienos. Trūkstant kažkurio produkto parduotuvėse, kyla panika, prasideda dar didesnis pirkimas. Gerai, kad tie klausimai per kelias dienas tarp valstybių buvo išspręsti“, – pasidžiaugė dr. A. Svitojus.

Jis priminė žemės ūkiui neretai metamus kaltinimus, kad šis per mažai prisideda prie klimato kaitos, bet dabar visi pamatė, jog šis ūkis yra gyvybiškai svarbus. Nes žmonėms pagrindinis dalykas yra maistas. Dėl karantino viskas uždaroma, paliekama tik prekyba maisto produktais.

„Maistas – gyvybės šaltinis. Malonumai ir visi kiti dalykai nėra pirmojo būtinumo. Žemės ūkis yra svarbus ir valstybės kontekste. Matome, kad per kelias dienas beveik sugriuvo pagrindinis ES principas – laisvo judėjimo. Tampame ne ES piliečiais, o tik savo šalies piliečiais. Kiekviena valstybė pradeda kelti skirtingas sąlygas ir visų pirma rūpintis savo piliečių problemomis. Turime mokytis iš šių pamokų. Užtikrinti tiekimo grandinę, remti žemės ūkį. Kita vertus, turime galvoti apie vidinę struktūrą, aprūpinimą būtiniausiais produktais bent jau trumpuoju laikotarpiu.

Atrodo, kad galime visko prisivežti iš pasaulio, bet pasaulis, štai, ėmė ir sustabdė kai kurių maisto produktų išvežimą. Kad kritiniais momentais neatsidurtume nežinioje, Vyriausybė turėtų orientuotis į vietinės tiekimo grandinės užtikrinimą, paskatinti šeimos ir vidutinį ūkininką. Neturime būti priklausomi nuo įvežtinių produktų. Nes jie skatina kitų šalių ekonomikas, o ne Lietuvos“, – atkreipia dėmesį Žemės ūkio rūmų vadovas.

Jo nuomone, matant, kokių produktų stokojama šalyje, reikėtų labiau paremti šių produktų grandinę. Trūksta kiaulienos – būtina labiau paskatinti kiaulininkystės ūkius. Pritrūksta grikių – labiau skatinti grikių, gal linų auginimą. Tas pat dėl sodininkystės, daržininkystės. Kai kurių produktų Lietuva pasigamina pakankamai, bet ne viskas yra subalansuota.

Pažymėtina, jog ūkiai susirūpinę ir dėl darbuotojų sveikatos, ypač tai aktualu tiems, kas samdo darbui daugiau žmonių. Šeimos ūkininkams šiuo atžvilgiu rūpesčių ratas mažesnis. Tačiau nuo naujojo koronaviruso neturi imuniteto niekas, ir kyla pagrįstas klausimas, kas pašers gyvulius, pamelš karves susirgus ūkininkui?

„Smulkusis ir vidutinis ūkis šioje situacijoje tikrai atsparesnis nei didelis. Matom, kad jau keli sektoriai nerimauja – ką daryti, kaip įsivežti ukrainiečių darbininkų, trūksta darbo rankų. O šeimos ir vidutinis ūkis yra mobilus, nes čia darbuojasi šeimos nariai. Šiuo atveju jis yra stipresnis nei didelis ūkis, kuriame, be to, didesnė ir ligų atsiradimo rizika. Žinoma, ta rizika yra ir mažame ūkyje. Susirgus vienam ar keliems šeimos nariams, tenka spręsti problemą. Atsiranda kaimyniškos pagalbos bėdos atveju iniciatyva, kaimynai tiesiog tariasi ir gelbėja vieni kitiems“, – sako ŽŪR pirmininkas.

Užsienyje yra gerų pavyzdžių, – savanoriška veikla labai populiari Švedijoje, Italijoje, kitose šalyse Austrijoje ūkininkai net vieni kitus išleidžia atostogų, yra specialus savitarpio pagalbos fondas, į kurį ūkininkai moka tam tikrą mokestį, padeda vieni kitiems spręsti rizikas.

„Bendradarbiavimas vietos lygmeniu išsprendžia labai daug klausimų. Planavome gegužės mėnesį pasikviesti švedus, kad jie pristatytų, kaip sprendžia vietinio ekologiško produkto tiekimą mokykloms, darželiams. Jie šimtu procentų tiekia tik vietinius produktus švietimo įstaigoms. Tai – nauda ir ūkininkams, ir vaikams. Pagal švedus, tiekimo atstumas saugant gamtą ir klimatą, turi būti ne didesnis kaip 20-30 kilometrų. Šis klausimas efektyviau turėtų būti sprendžiamas ir Lietuvoje“, – įsitikinęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Svitojus.