Vietos vadybininkai jau formuoja naujų užsakymų portfelius. Ar mes galime ten įsitvirtinti abiem kojom?

„Galvoju, kad galbūt reikia vėl važiuoti į Kiniją. Verslas ten atsigauna. Net Uhane žmonės eina į darbą ir gatves. Situaciją jie suvaldė“, – sako Mindaugas Kuklierius, buvęs žemės ūkio atašė Kinijoje.

Jis atvirai sako, kad kinams buvo paprasčiau, nes valdžios nurodymas yra įsakymas. Gatvėse vaikšto draugovininkai, į parduotuves galima eiti tik vienam šeimos nariui. Kontroliuoti paprasta – visų daugiabučių namų durys elektroninės. Administratorius tiesiog išduoda laikiną kodą ir pasako, kiek laiko jis galios. Per tą laiką gyventojas turi spėti „sulakstyti“ ir susitvarkyti reikalus. Kitaip patekti atgal į namus bus sudėtinga. Virš kaimų skraido bepiločiai ir „medžioja“ tuos, kurie pažeidžia režimą.

Lietuviai ir kiti europiečiai taip elgtis negali.

„Priemonės buvo drastiškos, bet ligą suvaldė. Kalbant apie verslą, tris mėnesius santykiai buvo praktiškai mirę. Dabar jau pradeda kalbėti apie realius užsakymus. Tačiau pas juos buvo uždaryti uostai ir iškraudavo tik laivus, kurie plukdė pirmo būtinumo prekes. Valstybė iššlavė visus savo rezervus. Dabar dirba paromis ir kokį mėnesį, jie turės visko, ko reikia“, – aiškina M. Kuklierius ir sako, kad laukia, jog į įprastas vėžes viskas grįš gegužę.

Kalbant apie tai, ar ši šalis galėtų pakeisti stringančią Italiją, to tikėtis gali tik pieno perdirbėjai, nes visos didžiosios įmonės turi leidimus vežti savo produkciją. Iš mėsos perdirbėjų eksportuoti gali tik „Krekenavos agrofirma“.

„Tačiau, jei norėsime vežti į ten, teks persiorientuoti. Kinams sūrių, kuriuos parduodavome italams, neparduosime. Ten reikia tokių žaliavinių produktų, kaip pieno miltai. Teks keisti gamybą“, – žaibiško pokyčio nežada M. Kuklierius.

Pirmasis ribojantis veiksnys logistika, nes vien konteineris iki ten keliauja 5 savaites. Kitas trūkumas – mes neturime senų ir patikimų ryšių.

„Kalbu ne tik apie verslą, bet ir apie aukščiausio lygio politikus. Su kinais neturėjome jokių santykių, tai dar prieš keletą metų buvo tuščias lapas. Vien verslo pastangų neužtenka. Reikia ir politinio lygmens santykių. Galime mokytis iš danų, olandų, vokiečių. Dauguma jų turi atstovybes ne tik sostinėje, bet ir regionuose. Pavyzdžiui, olandai turi specialią platformą ir žino ką kiekvienas olandas veikia Kinijoje ir ką kiekvienas kinas veikia Nyderlanduose. Tai labai supaprastina verslo kontaktus“, – aiškina buvęs atašė ir įvardina didžiausią mūsų bėdą – eksportą skatina valdininkai, kurie patys nieko niekada nėra eksportavę.

Renginiai ir reklama socialiniuose tinkluose neparduoda. Reikia žmogiškų kontaktų. Tiesiogiai bendrauti ne tik su Pekino, bet ir provincijos valdžia, muitinės departamentu, regioninėmis įmonėmis. Pas mus dar sugalvoja į ten nuvažiavę vieni kitus apkaltinti.

„Kinija turi didžiulę potenciją. Į ten žiūri visas pasaulis. Ji patrauklesnė už JAV ir Europą, tik reikia išmokti dirbti. Ten nori būti visi, nes kiekiai milžiniški. Parduoti galima viską, tik reikia mokėti. Be to, maržos aukštesnės nei Europoje“, – konstatuoja M. Kuklierius.

Vietinių verslininkų nuotaikas jis įvardina kaip optimistines – jie kantrūs ir šio trikdžio nemato kaip problemos bei pasiryžę palaukti kol atidirbs nuostolius. Nesvarbu, kad tai užtruks kelis mėnesius ar metus.

Be to, anot pašnekovo, jie kur kas lankstesni už mus.

„Bendravau su vienu verslininku, kuris keletą metų importavo jautieną. Kai strigtelėjo mūsų eksportas, jam parašiau, ar dar domina ši prekė. Žmogus atsakė, kad jau nebe, nes dabar užsiima medicininėmis kaukėmis. Kinai, skirtingai nuo mūsų verslininkų, per tuos mėnesius kaukes pradėjo siūti masiškai. Jie greitai prisitaiko. Gali prekiauti grūdais, o po kelių mėnesių rūbais ar dešromis. Dėl to ir dėl karantino jie nemato bėdos“, – apie tai, kaip jie greitai prisitaiko prie pokyčių aiškina M. Kuklierius.