Skirtinai nuo Rusijos krizės, padėtį sunkina, kad tai nėra lokali krizė, ir niekas nežino, kas ir kada „bumbtels“ kitoje valstybėje. Į Italiją, „Pieno centro“ duomenimis, eksportuojame apie 80 proc. produkcijos, kuri išvežama į ES. Per metus tai yra 26 tūkst. tonų, arba 300 tūkst. t pieno, reikalingo pagaminti šiam produktų kiekiui. Iš viso šalyje per metus primelžiama 1,5 mln. t pieno.
Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė, nes mes – eksportuojanti šalis ir, skirtingai nuo Vokietijos, kur išvežama 5–7 proc. produktų ir perteklių galima asimiliuoti vidaus rinkoje, išvežame 60 proc. produktų.
„Į Italiją eksportuojame nedidelį kiekį produktų. Mums nuo bendros apyvartos tai 1 ar 2 proc. apyvartos. Šiandien ryte jau gavome pranešimų, kad iš kai kurių regionų užsakymai atšaukiami. Tik sūrių segmente tai yra iki 10 proc. Į kitus regionus produktai dar važiuoja“, – sako Gintaras Bertašius, AB „Vilkyškių pieninė“ vadovas.
Visgi jis tuo nesidžiaugia. Nors Italija pačiai bendrovei nėra ypač svarbi rinka, tačiau lėtėjimas bus pasaulinis, o tai paveiks ir žaliavų kainas. Vokietijos perdirbėjai prognozuoja, kad šis chaosas tęsis bent 3–4 mėn.
Sugriuvo rinkos
„Vilkyškių pieninės“ parduotus produktus pasiima pirkėjai, kurie rūpinasi, kaip šiuos tolimesniam perdirbimui skirtus gaminius nuvežti iki užsakovo gamyklos.
„Kol kas eksportas dar vyksta, tačiau galvojame, kad didžiausios problemos prasidės artimiausiu metu. Į Italiją išvežame 75–80 proc. pieno produktų. Jei negalėsime vežti mes, negalės ir kiti. Be to, pačioje Italijoje liks didelis nepanaudoto pieno kiekis. Visas sektorius bus sujauktas“, – apibendrina Egidijus Simonis, „Pieno centro“ direktorius.
Jo žiniomis, mūsų įmonės jau ruošiasi ir planuoja keisti gamybą. Teks gaminti ilgai galiojančius produktus ir juos sandėliuoti. Rasti naujų rinkų sudėtinga, nes nelaimė palies ne vieną šalį.
„Laukiama sąstingio. Jei tai truks tik keletą mėnesių, didesnio poveikio gal ir nebus. Tačiau kiek tęsis, niekas nežino“, – pripažįsta E. Simonis.
Kol kas vykdomos galiojančios sutartys, tačiau jos sudarytos tik keliems mėnesiams. Kas bus joms pasibaigus, nežino niekas. Tuo labiau kad tai – pasaulinio masto nelaimė, kuri palies ne tik mus ir Italiją. Kitas niuansas – keičiasi vartojimo struktūra. Žmonės perka ilgai galiojančius maisto produktus, o šviežių produktų (į šią kategoriją patenka ir pieno produktai) paklausa krenta.
„Negaliu prognozuoti, ar eksportas vyks, ar kitą savaitę sustos“, – optimistinių žinių neturi G. Bertašius, tačiau jis pabrėžia, kad Italija nėra pagrindinė rinka, kuri jo įmonei būtų ypač reikšminga. Kur padėti 200–300 t sūrio, ras. Kol kas nesiima spėti, ar tai bus grandininė reakcija ir „sustos“ kitos rinkos, tačiau gerų prognozių nėra.
Kinija pabrango
„Kai buvo Rusijos krizė, tai tiesiog dingo viena šalis, galėjome vežti kitur. Dabar paveiks ne vieną šalį. Net jei parduosime kitur, jausime spaudimą dėl kainos ir turėsime ieškoti resursų. Gaminant produkciją, pienas – 70 proc. savikainos, ir jis gali pigti. Vidaus rinkoje parduodame tik 20 proc. gaminių“, – aiškina pieninės vadovas.
G. Bertašius sako, kad, skirtingai nuo Italijos, eksportas į Kiniją nebuvo sustojęs, tačiau logistika pabrango 50 proc. Į kitas Azijos šalis pervežimai brango keliolika procentų.
