Tačiau tokia derliaus gausa kelia ir nerimą – savo kraštą galime tiesiog nualinti.

„Nebuvo sniego ir ledo, todėl gruntiniai vandenys neatsistatė, vandens trūksta. Jei pavasarį šilumą ateis be kritulių ir su vėju ir tokie orai išliks bent savaitę, prasidės sausra. Kol kas niekas negali pasakyti ir kaip keisis klimatas toliau“, – aiškina Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų pirmininkas ir spėja, kad mes visgi gretai dar neauginsime bananų ir avokadų.

Vis tiek bus šalnos, sniegas ir kardinaliai auginamų kultūrų nepakeisime, tačiau galime prailginti jų sezoną.

„Teko būti Prancūzijoje, kurie, pavyzdžiui, kukurūzams apsaugoti ankstyvą pavasarį naudoja specialias plėveles ir tai sėją paankstina dviem savaitėm. Keičiasi ne tik klimatas, bet ir technologijos bei pačios veislės. Jau Lietuvoje kai kurie ūkininkai augina du bulvių derlius per metus ir pirmąjį kasa gegužės pabaigoje ar birželį“, – kaip keičiasi žemdirbystė pasakoja A. Svitojus.

Jis vardina ir kultūras, kurių mūsų dabartinėmis sąlygomis jau būtų galima gauti du derlius per metus. Tai bulvės, žiemkenčiai, ridikėliai, įvairios salotos. Daržininkystėje du derliai galimi, grūdininkystėje žemė turi daugiau pailsėti. Gerai, kad pas mus kol kas nepasireiškė pernelyg ankstyvo sodų žydėjimo tendencijos. Žiedai būtų žuvę. Taip jau nutiko Italijos persikų soduose. Jie verkia, kad šiemet derliaus nebus.

Be to, keičiantis klimatui atsiranda ir kitų tendencijų. Mėsinių galvijų augintojai, kurie šiemet ganė per žiemą, savikainą sumažino 15 proc. Tačiau tokiam laikymo būdui tinka ne visos pas mus populiarios mėsinių raguočių veislės. Mūsų žiemos panašios į Airijos, tačiau pas juos vasarą lyja kur kas daugiau.

Kalbant apie gyvulininkystę klimato kaita mums gali būti naudinga – kai kur mėsiniai ganėsi lauke ištisus metus. Mes tampame panašūs į airius, kur žolę galima pjauti ne 3, bet 4 kartus per metus. Netgi Baltarusijoje, kur taikomos naujos veislės, žolė pjaunama 4 kartus. Tačiau tai specialios ganyklos, kurios sėjamos specialia sėkla ir prižiūrimos pagal atitinkamas technologijas.

„Daržovės dirvos taip stipriai nenualina kaip kviečiai ar kitos kultūros. Tačiau bet kokiu atveju vėliau turime žemei grąžinti anglį ir azotą, kuriuos pasiima augalai. Intensyvios grūdų auginimo technologijos gali būti taikomos juodžemio zonose – derlingose Ukrainos, Kazachstano žemėse. Pas dar reikia išsiaiškinti, ar tai apsimokėtų“, – dėlioja A. Svitojus.

Tačiau ŽŪR pirmininkas pabrėžia, kad tokios technologijos gali būti išeitis gana nedideliems šeimos ūkiams, kurie savo valdoma žeme rūpinsis ir nesieks jos nualinti, nes tai jų pragyvenimo šaltinis. Tačiau to taip pat negalima imtis stichiškai.

„Technologijas turi diegti vidutiniai šeimos ūkiais kartu su specialistais konsultantais, kad dirva nebūtų nualinta. Smulkūs ūkiai tiesiog nepajėgs įsisavinti technologijų. Tai spręstų ir kaimo išlikimo klausimą, nes neišnyktų mažesni ūkiai“, – viliasi A. Svitojus ir sako, kad būtent technologijos dabar varo ekonomiką į priekį. Jei anksčiau vienas žmogus galėjo prižiūrėti 15 karvių, dabar Lietuvoje ši kartelė pakilo iki 50, ES nuo 50 iki 100, o Jungtinėse Amerikos Valstijose iki 200.

„Amerikoje vienas ūkininkas aptarnauja 200 karvių. Jei šeimoje du žmonės, jau 400 melžiamų karvių ir tai vidutinis ūkis“, – konstatuoja A. Svitojus ir sako, kad čia nėra paslapties.

Tiesiog technika išvaduoja nuo rankų darbo. Nebereikia bėgti ir žiūrėti, kada atvažiuos paimti pieno. Kai pienas paimamas, sistema automatiškai išsiplauna pati. Nereikia rankomis su kempinėle šveisti statinių. Gyvuliui robotas įberia tiek pašaro, kiek reikia, karvės pačios ateina į melžimo vietas ir robotais jas pamelžia. Ūkininkas tapo operatoriumi, kuris fermą valdo kompiuteriu.

„Ten ūkiai ne intensyvūs, bet efektyvūs. Pavyzdžiui, jie žino, kad pašarus ruošianti įmonė pašarą jiems atveš tiksliai nustatytu laiku ir padės tiksliai į tą vietą, kur reikia. Nereikės eiti ir perdėlioti rankomis“, – apie paprastas verslo tiesas, kurios dar neveikia pas mus, pasakoja A. Svitojus.

Arūnas Svitojus

Pas mus šis metodas neveiks, nes mes tiesiog nesukūrėme reikalingos kooperatinės sistemos.

Pasak A. Svitojaus, mūsų bėda, kad ūkininkai netobulėja. Valstybė turėtų remti ne konsultantus, kurie tiesiog įsisavina paramą, o tuos, kurie duoda realią naudą.

„Mūsų bėda, kad mes kol kas tiesiog nesugebame pasikeisti ir peršokti per save“, – pripažįsta A. Svitojus.

Tuo pačiu jis sako, kad nėra ko piktintis ir pokyčiais aplinkosaugoje. Jau plika akimi matome kaip gamta keičiasi ir mus reikia susiimti. Daugelis bazinių dalykų, pavyzdžiui, tiesiog surinkti ir priduoti, o neišmesti gamyboje naudotą plastiką, nekainuoja. Tik tam reikia įdėti daugiau savo darbo.

„Mums reikia galvoti ką daryti toliau, nes už aplinkos teršimą pinigų mums niekas nemokės. Galbūt ateityje ūkininkai, kurie sugebės „užrakinti“ CO2 už tai gaus išmokas. Kol kas tokių programų nėra, tik kalbos apie aplinkosaugą. Tačiau prisitaikyti prie naujovių bus iššūkis“, – aiškina A. Svitojus.