Apie tai, kodėl kaimas toliau nyksta nepaisant dešimčių milijardų jam skiriamų eurų ir kas laukia jei parama mažės, kalbamės su Žemės ūkio rūmų pirmininku Arūnu Svitojumi.

– Jei nutiks blogiausias scenarijus ir gausime ketvirtadaliu mažiau ES paramos nei iki šiol, kaip tai paveiks žemės ūkį?

– Atsakyti tiesiai ir pateikti prognozių negalime. Kol kas neaišku, kaip bus padalinta likusi dalis. Blogai, kad nėra pilnos informacijos. Kai kurios sritys kentės daugiu, kai kurios mažiau. Mūsų BVP gali mažėti 0,5 proc. ir tai stabdys visos ekonomikos augimą.

Tai paveiks ir žemės ūkį. Mažės lėšų kaimui, teks investuoti į aplinkosaugines priemones. Bus šoko terapija, kurios būna gana daug ir dažnai.

– Tačiau jūs esate sakęs, kad ūkininkai gavo tiek paramos, kad kiekvienam iš jų turėjo tekti mažiausiai 100 tūkst. eurų. Gal jau nebereikia toliau remti, nes pagrindą po kojomis buvo galima pasidėti labai tvirtą?

– Aš šią sumą netgi sumažinau. Parama buvo panaudota netikslingai ir neefektyviai. Paprasčiau kalbant, pinigai tiesiog iššvaistyti. Tai buvo stambesnių ūkininkų įtaka ir 95 proc. ūkio subjektų negavo lėšų tinkamam startui. Pinigai atiteko keliems procentams didžiųjų. Dėl to turime milžiniškus turtinius ir regioninius skirtumus. Dabar vystosi Vilnius, Kaunas, Klaipėda, kiti regionai nyksta.

– Tačiau šiandien paramos smulkiesiems pilna – nuo įsikūrimo jauniesiems ūkininkams iki paramos po 16 tūkst. eurų verslo vystymui už kurią beveik nereikia atsiskaityti. Ar gali būti dar geresnės sąlygos?

– Ši parama dalinama tik dabar. Be to, jaunųjų ūkininkų praktiškai nebeliko. Net nebeišdaliname jiems skirtos paramos, nes kaime neliko jaunimo, kuris norėtų imti tą paramą. Paimti pinigus ir pastatyti namą galima, bet ką po to veikti?

Mes imame pinigus ir juos įsisaviname. Negalvojame apie ateitį. Reikia kurti veikiančius rinkos modelius, kooperuotis su kitais ūkininkais, gaminti konkurencingą produkciją, o tai galima tik kartu. Dėl to mes negalime konkuruoti su lenkais, kurie dirba bendrai ir už produkciją gauna kur kas didesnę kainą nei mūsiškiai. Lietuvos ūkininkai neatlaiko konkurencijos ir nyksta.

– Tačiau kooperacijai taip pat buvo skirta didžiulė parama. Valdžia neprivers dirbti kartu.

– Tiesioginės išmokos ir dauguma paramos nukeliavo mažam procentui mūsų ūkių, nors tikslas buvo sustiprinti vidutinį šeimos ūkį. Būtent jie ir moka didžiausius mokesčius. Be to, jie nuolat gyvena tame pačiame kaime, saugo žemę, dėl to mažėja socialinių problemų. Didelės latifundijos formuojamos kaip akcinio kapitalo įmonės. Taip nutiko daugelyje Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Pridėtinės vertės tokie ūkiai nekuria.

Dabar Lietuva parduoda grūdus kaip žaliavą ir tuo užsiima 80 proc. ūkių. Nors prieš tai mūsų pagrindas buvo gyvulininkystė. Dabar parduodame grūdus ir 10 kartų daugiau nei jie kainuoja mokam už duoną.

– Tačiau jei parama neduoda naudos, tai skirtumo nepajusime, jei jos bus 25 proc. mažiau?

– Iš tiesų, turėjome lėšų, kad pakeistume visą sistemą. Turime kovoti, kad parama nebūtų taip mažinama. Dabar mums „nubraukia“ daugiau nei kitoms šalims. Derybininkai turi turėti stuburą ir iškovoti, kad negautume blogesnių sąlygų kaip kiti.

Mūsų tiesioginės išmokos mažesnės nei ES vidurkis. Kartu su latviais velkamės uodegoje. Čia yra du aspektai. Pirmas, klausimas kodėl su mumis taip elgiamasi ir kodėl mes turime gauti mažiau nei kiti. Kitas, tenka pripažinti, kad net gaudami pinigus, mes nesugebame jų efektyviai panaudoti.

Niekur nemačiau analizių, ar efektyviai naudojame ES paramą. Tiesio paskaičiavimo, kad skyrėme paramą ir koks poveikis po kelių metų. Taip daro visas pasaulis. Tik tada galėsime skirti kitą paramą. Man pačiam teko dirbti su JAV vertintojais ir poveikis vertinamas 150 skirtingų kriterijų. Nuo socialinių dalykų iki to, kaip tavo šulinyje pagerėjo vanduo, galbūt kiek išsaugojai miško, kiek mokyklų nebuvo uždaryta. Lietuvoje taip nedaroma, nors reikėtų įvertinti, koks poveikis įdėjus dešimtis milijardų eurų paramos.

– Ką siūlote daryti?

– Pirmiausia reikia įvertinti kas padaryta. Tada kovoti, kad gautume kuo daugiau lėšų. Bet kokiu atveju, gausime milijardus eurų ir juos turime naudoti protingiau. Reikės įgyvendinti su klimato kaita susijusius iššūkius. Be pinigų nieko nepadarysi, nes tam reikės modernizuoti tą patį žemės ūkį.
– Tačiau visa Europa kalba, kad reikia riboti paramą didiesiems ūkiams. Jei mes taikysime šį modelį, galbūt sumažinus paramą mažiesiems liks net daugiau lėšų nei iki šiol?

– Ne visai taip. Kol kas Lietuva viena iš kelių ES valstybių, kurios neribojo paramos didiesiems ūkiams, kurie gali išgyventi vien dėl masto ekonomikos. Dėl to mažas ir vidutinis ūkis negalėjo stiprėti. Dabar ES prievarta mums įdiegs šį ribojimą. Likusios lėšos bus daug efektyviau panaudotos aplinkosaugai, klimato kaitai. Ne tiesiogiai ūkių paramai.

Manau, išliks tiesioginės išmokos, atsiras kitų schemų. Tiesiog turime suprasti, kad neturime kurti industrinio ūkio.

Be to, mes pešamės dėl kelių milijardų, tačiau ES turi dešimtis programų, kurioms skiriama dešimtys milijardų eurų, kuriomis mes dėl savo gebėjimų nesugebame pasinaudoti. Mes neinvestuojame į žmones, kad galėtume paimti tuos pinigus. Vietoj to mes renkamės ne kompetenciją, o investicijas į geležis. Milijardus skyrėme naujiems traktoriams, bet ne tam, kaip juos efektyviai panaudoti.

– Gal yra skaičiavimas, kiek nauji aplinkosaugos reikalavimai kainuos vienam hektarui?

– Realiai niekas nežino. Tačiau aišku, kad reikia keisti pačią valstybės politiką. Pavyzdžiui, reikia kirsti krūmynus, kurių negalima deklaruoti, nors ten gali ganytis gyvuliai. Tokie plotai tiktų CO2 emisijos mažinimui. Dabar visoje Lietuvoje tokie plotai kertami šimtais hektarų.

– Kaip atrodys kaimas po kelių metų?

– Matau, kad kaimo nykimas toliau spartėja. Riedame nuo kalno. Mažėja žmonių, nėra jaunimo, uždaromos mokyklos, tada jaunoms šeimoms nelieka tikslo likti. Tuoj teks jungti seniūnijas, nes ten tiesiog nebelieka žmonių. Jei to nesustabdysime, dar po 10 metų turėsime trečdaliu gyventojų mažiau nei dabar. Tada atvažiuos užsienietis su dideliu kapšu pinigų ir pirks dešimtis tūkstančių hektarų. Taip jau nutiko Afrikoje. Nors teoriškai galima turėti tik 500 ha, tačiau žemė kaip akcinis kapitalas jo pirkimas neribojamas. Mūsų žemės tiesiog gera investicija.

Čia mūsų, kaip piliečių, pareiga nuspręsti, ar toks procesas mus tenkina. Lenkijoje, Vokietijoje kaimas gerai gyvena.

Kaimas tai nėra tik žemės ūkis. Tai normalus ekonominis ir kultūrinis gyvenimas. Klausimas kodėl lietuvis važiuoja dirbti į Norvegijos ar Airijos kaimą ir ten gerai jaučiasi. Kodėl vakariečiai turi 50–60 hektarų, puikiai verčiasi, išlaiko šeimą, nepersidirba, nes šiuolaikinės technologijos leidžia dirbti kur kas mažiau nei prieš keliolika metų.

Man pačiam darbas kiekvienais metais palengvėja dvigubai, nes galima pritaikyti naujas technologijas, įsigyti naują techniką. Įprastinius darbus galima atlikti dvigubai greičiau. Technikai įsigyti galima gauti paramą.

– Ačiū už pokalbį.