Perdirbėjai atkerta, kad rinka laisvai ir žemdirbiai, pavyzdžiui, lengvai parduoda žaliavą Lenkijai. O Lietuvoje pieno trūksta ir mūsų perdirbėjai konkuruoja bei masiškai veža žaliavą iš Estijos bei Latvijos.
Derybos vyko keletą mėnesių
Pieno gamintojas tikina, kad vyko net į keturias pieno perdirbimo įmones ir jam visur buvo siūloma ta pati kaina – 25 euro centai už litrą pieno. Anot V. Buivydo, bandydamas sudaryti sutartis su Latvija vargo gana ilgą laiką ir viskas sekėsi ganėtinai neblogai.
„Iš kitų šalių čia važiuodavo žaliavų gamyklos direktorių pavaduotojai. Tikėjausi, kad kažkas pavyks, bet pasirodo yra vykdomi kažkokie susitarimai. Jų reikalavimai buvo didesni negu mūsų perdirbėjų, bet čia buvo principo reikalas. Visgi rezultatas toks, kokio nesitikėjau“, – tikina jis.
V. Buivydo teigimu, tuo metu latvių siūloma pieno kaina jiems buvo labai patraukli, derybos vyko ne vieną mėnesį, kol buvo ieškoma, kas produkciją išvežtų iš Lietuvos.
„Pradžioje leidome jiems patiems ieškoti, kas išveš pieną, nes jie dengia išlaidas. Sąlygos juos tenkino, bet po keleto mėnesių pradėjo „mušti“ kainą. Jie bendradarbiauja su keturiomis Lietuvos perdirbimo įmonėmis, tris iš jų tikrai žinau, bet nenoriu viešai jų komentuoti.
Žinau daug situacijų, kai ūkininkai bandė pieną vežti į Latviją, todėl ir užsikabinau už šios galimybės. Ten reikalinga kokybė, o jos iš pieno surinkimo punktų, kur žaliavą pristato patys smulkiausi ūkiai, niekada nebus. Jeigu nėra kokybės ir tų pinigų negauni. Užsienyje reikalingi kokybės dokumentai, kad tavo pienas yra tikrai kokybiškas“, – situaciją aiškina ūkininkas.
Nepasitiki kooperatyvais
V. Buivydas atskleidžia netikintis, kad ateityje įmanoma užmegzti ryšius su Latvija. Vyras tikina, kad dabartiniai kooperatyvai elgiasi kaip panorėję ir yra apgaudinėjama daugelis žmonių.
„Latvijoje viskas surišta su mūsų didžiaisiais Lietuvos perdirbėjais. Jeigu labiau gilintis, čia reikėtų pradėti nuo mūsų kooperacijos. Aš nesu prieš tikrus kooperatyvus, čia jų yra vos keli. Tačiau nė vienai dienai nepasitikėčiau jais.
Nieko nebūčiau sakęs, jeigu jie tris dienas nebūtų važinėję per mūsų ūkius, patalpas ir ėmę pieno mėginių. Važiavo per keturis ar penkis rajonus, o aš visada buvau su jais. Nesupratau, kas nutiko, kodėl tiek tempė laiką. Tikrai žinau, kad pieno jiems reikia. Kooperatyvai dabar kovoja, dalis pieno išvežama į Lenkiją, lenkai taip pat atvažiuoja pas mus. Žiūrėsime kaip toliau bus, mes ūkininkai esame per daug užsiėmę savo vietiniu ūkiu“, – komentuoja V. Buivydas.
Vyras pabrėžia, kad kol kas parduoda produkciją Lietuvoje ir pagal galimybes bando šiek tiek didinti ūkį. V. Buivydo manymu, ateitis pieno pardavėjams nėra optimistiška ir kainos Lietuvoje „numuštos“, bet nėra ką daryti.
„Kiek supirkėjai mokės, tiek parduosime, nebemokės, tai likviduosimės. Daug kas po truputį traukiasi, nes nenori juodo darbo, keltis 5 valandą ryto ar dirbti be laisvadienių“, – neslepia vyras.
Lietuvoje pieno trūksta
Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis tikina, kad iš Lietuvos šiuo metu yra išvežama viso labo tik 3-5 procentai produkcijos, kai tuo tarpų į šalį įvežama net 28 procentai perdirbamo pieno.
„Kai mes perkame iš Estijos ir Latvijos, taip ūkininkai gali ir išvežti. Keli kooperatyvai, kurių netenkina kaina Lietuvoje, bando parduoti produkciją kitur. Vienas dalykas yra pieno kiekis, o kitas sudėtis ir kokybiniai rodikliai. Nežinau išvežamo pieno kokybinių rodiklių ir nenorėčiau jų komentuoti. Galbūt mūsų įmonėms kokybinis rodiklis nėra pakankamas, tad pienas parduodamas Lenkijai.
Latvijoje pieno kokybė yra labai gera, taip pat ir Estijoje. Pas mus surenkamas tarpininkų pienas iš smulkių ūkių, o jų sudėties rodikliai yra prasti. Tikriausiai latviams netinka toks pienas ar jo kaina“, – svarsto E. Simonis.
Laisva rinka
Asociacijos vadovo teigimu, yra laisva rinka ir jeigu produktas yra geros kainos ir kokybiškas, jis ir yra išvežamas. E. Simonis pabrėžia, kad išvežamam pienui iš Latvijos ir Estijos skaičiuojamos ir transporto išlaidos, tačiau jis vis tiek yra šiek tiek pigesnis, nei perkamas Lietuvoje iš stambiųjų ūkininkų.
„Latvijoje ir Estijoje irgi perkame iš stambiųjų ūkininkų, geros kokybės ir kainos atžvilgiu apsimoka parvežti, nes palyginus kaina mažesnė 10-15 procentų. Čia surinkimo kiekis mažas, o kaštai labai dideli, 30 procentų pieno superka tarpininkai, kooperatyvai ir individualios įmonės. Surinktas pienas parduodamas perdirbimo įmonėms arba nedidelis kiekis išvežamas į kitas šalis“, – teigia jis.
Pieno strategija
Pasak E. Simonio, Lietuvoje neužtenka pagaminamo pieno kiekio, tad dabar Žemės ūkio ministerijoje yra svarstoma pieno strategija, kaip atgaivinti pieno sektorių ir kaip būtų galima perskirstyti lėšas ir paramą ūkiams, kad jie modernėtų, stambėtų, didėtų gamybos efektyvumas ir būtų gaminamas didesnis kiekis pieno. Jo teigimu, didesni ūkiai gauna geresnę kainą už pieną.
„Kad būtų sudaryta sutartis su užsienio valstybe, tai turi ekonomiškai apsimokėti. Jeigu yra mažas pieno kiekis ir baltymai bei riebalai žemesni, tai jiems nereikia tokio pieno. Jie nori aukštesnių rodiklių, čia yra sutartiniai dalykai ir laisva rinka. Niekas negali uždrausti ar kažko apriboti.
Smulkieji ūkiai verkia, kad kaina yra viena mažiausių Europos Sąjungoje. Iš tikrųjų vidutinė kaina yra trečia ar ketvirta nuo Europos Sąjungos vidurkio. Bet reikia nepamiršti, kad Lietuvoje 74 procentai ūkių yra smulkūs, augina iki 10 karvių. Tokių ūkių Europos sąjungoje nėra, o supirkimas iš smulkiųjų ūkių labai daug kainuoja, todėl kaina ir yra žemesnė. Tiek latvių ir lenkų surinkimas kainuotų gal net daugiau, nes reikėtų atvykti į kitą šalį ir važinėti per pieno surinkimo punktus. Tai kaštai siekia 50-85 eurų už toną norint surinkti tokį pieną“, – lygina specialistas.
