Toks klausimas kyla, kai daugelis politikų, o įkandin ir šiaip suklaidinti žmonės nemato ar nenori matyti pasaulinių realijų. Kaip žmonėms įrodyti, kad žemės ūkis įvairiais būdais remiamas visoje Europos Sąjungoje ir daugumoje pasaulio šalių. Taip remiamas vartotojas, kad galėtų už prieinamą kainą įsigyti ir valgyti kokybišką, vietoje auginamą ir gaminamą maistą. Tai yra gilias šaknis turinti daugumos šalių politika, netgi jų garbės reikalas. Turime ūkininkų, kurie ūkį tvarko ir gyvendami Vokietijoje. Jiems nesunku palyginti kokias išmokas ir lengvatas gauna fermeris Vokietijoje, ir kiek tėra paramos Lietuvoje.
Kai miesto žmonės piktybiškai klaidinami plėšiant iš konteksto vieną ar kitą skaičių ir meluojant neva ūkininkai kažką skriaudžia, tai tik didina atotrūkį tarp miesto ir kaimo. Psichologinį ir moralinį atotrūkį. Tai skaldymas, kurstymas ir pjudymas, o ne telkimas.
Antai siekis padidinti žemės mokesčio žemutinę ribą iš viso palies milijoną žmonių, bet rodoma pirštu į ūkininkus. Nepasakant, kad daugelyje ES šalių dirbamai žemei tas tarifas išvis yra nulinis.
Kokie bus šios politikos padariniai? Sėsliausia žmonių kategorija, o tokia yra būtent ūkininkai, bus nuo žemės nuvaryti, tačiau tuščia ji neliks. Jų vietą užims atstovai tų šalių, kurie savo žemės ūkio pjauti neketina. Tada patyliukais, galima būti tikriems, susivienodins ir tiesioginės išmokos, ir ūkininkavimo sąlygos. Tik tomis išaugusiomis galimybėmis naudosis užsienio verslas, na dar keli vietiniai koncernai.
Kaip būtų gerai, jei priešpriešą tarp miesto ir kaimo žmogaus kurstantys politikai savo energiją nukreiptų į nacionalinių interesų gynimą tose pačiose ES institucijose. Kad ir tiesioginių išmokų vienodinimo klausimu. Bet ne - mušam savus, kad svetimi bijotų. Tik kad jie neišsigąs.
