ŽŪK „Sintautų pienas“ direktorius Alius Staugaitis pokalbį pradėjo kuklindamasis. Esą, kalbinkite labiau pasižymėjusius žemės ūkio kooperatyvus. Tačiau sutiko pasidalinti mintimis apie kooperatyvo praeitį ir ateitį.
Kada įsteigėte kooperatyvą ir kokius sau kėlėte tikslus?
Kooperatyvo steigimas 2003 – aisiais buvo susijęs su UAB „Marijampolės pieno konservai“ savininkų pasikeitimu, su vienu iš dabartinių savininkų, o tada įmonės direktoriumi Henriku Karpavičiumi. Tuo metu aš dirbau Lukšių pieninėje, buvau atsakingas už žaliavos rinkimą. Štai naujieji „Marijampolės pieno konservų“ savininkai tada atvirai prisipažino neturintys būtent tokios patirties ir mane bei mano bendraminčius paragino imtis tokios veiklos. Šiuo metu kooperatyvas turi apie 100 narių.
Pieną tiekiate tik „Marijampolės pieno konservams“?
Pirmaisiais metais tik jiems tiekdavome pieną. Dabar ieškome palankiausių supirkėjų. Renkamės iš Lenkijos įmonių, „Pieno žvaigždžių“, „Vilkyškių pieninės“ ir „Marijampolės pieno konservų“.
Ar supirkėjai moka tiek, kiek turėtų mokėti už jūsų tiekiamą pieną? Ne paslaptis, kad už kooperatyvų tiekiamą pieną įmonės neretai mokama mažiau?
Visokių atvejų nutinka, tačiau manau, kad apie kiekvieną atvejį reikėtų kalbėti atskirai. Deja, kartais ir smulkieji pieno gamintojai bando pagudrauti, pasipelnyti kitų sąskaita. Tai – žmogiškosios silpnybės. Deja, smulkiesiems pieno gamintojams tikrai sunku varžytis su stambiaisiais dėl pieno kokybės. Nedarau išvadų, nes yra ir puikiai dirbančių smulkiųjų ūkių, tačiau bendra tendencija akivaizdi, juk smulkusis ūkininkas neturi galimybių tiek investuoti, kiek investuoja stambus ūkis. Pastebėjau, kad ir perdirbimo įmonės savo ateitį sieja ne su pieno gamintojų kooperatyvais, o su stambiaisiais ūkiais.
Kooperatyvo misija keitėsi?
Palengva keitėsi. Tai lėmė aplinkybės. Dar prieš 2-3 metus per dieną surinkdavome net po 140 t pieno, tačiau padėtis pieno rinkoje kasmet keitėsi, įsikūrė stambiuosius pieno gamintojus pritraukę žemės ūkio kooperatyvai, pavyzdžiui, „Pienas LT“ ir kiti. Mes negalėjome ir neturėjome tikslų su jais konkuruoti, todėl mūsų misija natūraliai pasikeitė – tapome kooperatyvu, kuris pieną superka daugiausia iš smulkiųjų pieno gamintojų. Tačiau per dieną vis dar superkame po 100 t pieno.
Turbūt buvo ir kitų priežasčių?
Žinoma. Pieno gamintojų ūkiai traukiasi iš rinkos. Vieniems tiesiog nebeapsimoka užsiimti pieno gamyba, kiti pasitraukia dėl amžiaus, o ūkius perimti nėra kam. Be to, ūkiai stambėja. Savo ateitį galime prognozuoti matydami, kaip padėtis pasikeitė į mus panašiose valstybėse, pavyzdžiui, Estijoje, kur smulkiųjų ūkių liko nedaug.
Kaip greitai tai nutiks?
Šioje srityje permainos artėja su pagreičiu. Kasmet vis greičiau. Manau, bus daug pasikeitimų jau per artimiausius 3-5 metus. Stambūs ūkiai auga, plečiasi. Naujas fermas stato „Agrokoncernas“, akivaizdžius pasikeitimus matau ir Lukšiuose, Griškabūdyje, Alytaus rajone. Patinka mums ar nepatinka, tačiau šis procesas yra neišvengiamas.
Kokia jūsų ateitis?
Stambiųjų gamintojų mes nepritrauksime. Iš stambių ūkių pieno perdirbimo įmonės žaliavą pasiima pačios. Labai greitai jiems nei tarpininkų, nei tokių kooperatyvų, koks yra „Sintautų pienas“, nebereikės. Tokios grandies tarp pieno gamintojų ir pieno perdirbėjų nebereikės nei vieniems, nei kitiems.
Ar kooperatyvo nariams teikiate kitas paslaugas?
Pirmaisiais metais tai darėme, tačiau dabar to imtis neverta, nuostolinga. Smulkiajam ūkiui reikėtų tiekti visą komplektą paslaugų, bet mes tokių galimybių neturime. Bandėme kažką siūlyti atskirai, tačiau nepasiteisino, neatsipirko. Tarkime, siūlėme užsakyti plėvelę šienainiui. Tačiau tik plėvelės smulkiesiems nereikia, jiems reikia ir vyniojimo paslaugos. Tačiau tokia paslauga jau ne mūsų jėgoms.
Ačiū už pokalbį ir norėtume palinkėti gyvuoti ilgiau nei planuojate.
Aš paminėjau pesimistinį variantą, bet yra ir šviesesnis. Bet kokiu atveju mes gyvuosime tiek, kiek būsime reikalingi smulkiesiems pieno gamintojams.
