Baiminamasi, jog visame pasaulyje nusistovėję žmonių mitybos įpročiai prives prie gyvūnų rūšių, buveinių išnykimo ir ekosistemų išsekinimo. Ekspertai viltis deda į ūkininkus, tačiau jie vieni situacijos nepakeis, rašoma pranešime.

Ekologinių ūkių plotai Lietuvoje sparčiai auga. „Eurostat“ duomenimis nuo 2012 iki 2017 metų organiškos žemdirbystės apimtys šalyje išaugo nuo 156,5 tūkst. iki 234,1 tūkst. hektarų – beveik 50 proc. Europos Sąjungos šalių kontekste atrodome visai neblogai. Jau 2017 m. ekologiniai ūkiai užėmė 8 proc. visos dirbamos žemės, kai bendrijos vidurkis siekia 7 proc. Labiausiai pažengę austrai, kurie beveik ketvirtadalyje dirbamų plotų ūkininkauja organiškai.

Šiais metais atliktos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ir Tarpvyriausybinės mokslinės politinės biologinės įvairovės ir ekosistemos paslaugų platformos (IPBES) studijos išryškino nerimą keliančias tendencijas, jog jei nebus kardinalių pokyčių panaudojant žemę, išnyks ištisos gyvūnų ir augalų rūšys, o gamtos ekosistemos patirs neatstatomą žalą.

Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Adelė Markevičiūtė sako, kad ekologinių ūkių mūsų šalyje daugėja augant natūralių produktų paklausai – vartotojai vis daugiau dėmesio skiria maisto kokybei ir užauginimo sąlygomis. Nestinga ir ūkininkų idealistų. Taip pat prisideda ir finansinės paskatos.

Trūksta žinių

A. Markevičiūtės teigimu, nemažai įtakos skatinant ekologinį ūkininkavimą turi ekonominiai aspektai – išmokos, aukštesnės ekologinių produktų kainos, mažesnis žemės ūkio technikos parkas nei ūkininkaujant agroindustriniu būdu. Tačiau anot specialistės, daugelis gamtą tausojančių ūkininkų renkasi šį metodą ne iš ekonominių paskatų, o jausdami, kad ūkininkauja teisingai ir kuria pridėtinę vertę visuomenei.

„Ekologiškais principais užaugintas produktas – daržovė, grūdai, mėsa, pienas ar kas tai be būtų – yra artimesni tiems produktams, kuriuos žmonės vartodavo natūralios žemdirbystės klestėjimo laikais, kuomet buvo svarbu ne tik kuo daugiau užauginti ir parduoti, bet daug dėmesio skiriama kokybei“, – tikino A. Markevičiūtė.

Ekologiniams ūkiams keliami aplinkosauginiai reikalavimai yra nustatomi atsižvelgiant į gamtos bei mūsų pačių gyvenamos aplinkos gerovę. Pavyzdžiui, juose negali būti naudojamos cheminės trąšos, negalima tręšti prie pat vandens telkinių. Ko gero esminis stabdis, kuris trukdo „naujokams“ pereiti prie ekologinės žemdirbystės bei gyvulininkystės – žinių trūkumas.

„Natūralus ūkininkavimas reikalauja daug atsakomybės, gerai išmanyti sėjomainą, gamtos ženklus ir procesus bei daug domėtis naujovėmis. Be to, gamtai draugiškas ūkininkavimas imlus rankų darbui. Norintiems pradėti ekologiškai ūkininkauti verta pabendrauti taip jau dirbančiais ūkininkais, pasisemti iš jų praktinių žinių, entuziazmo bei drąsos. Reikia pastebėti, kad ūkininkai dažniausiai mielai dalijasi savo patirtimi“, – sakė A. Markevičiūtė.

Saugo Baltiją

Pasisemti vertingos patirties Lietuvos ūkininkai traukia į užsienį. Štai rugsėjį Lenkijoje gerąja praktika ir naujausiomis mokslo įžvalgomis dalinosi žemdirbiai ir mokslininkai iš visos Europos. Buvo diskutuojama, kokią įtaką mūsų mitybos įpročiai turi Baltijos jūrai, šiuolaikinę Europos žemės ūkio politiką, ekomiškininkystę ir daugeliu kitų temų.

Ten viešėjęs Ilzenbergo dvaro vietininkas Gintaras Bingelis pasakoja, jog tokie susibūrimai padeda suvokti, jog ekologinė žemdirbystė – tai ne vien tik sveikesnis maistas ant pusryčių ar pietų stalo, tačiau platesnės dėlionės, padedančios tausoti gamtą, dalis. O tai ypač aktualu dabar, kai visas pasaulis sunerimęs dėl besikeičiančio klimato ir žmogaus veiklos daromos neigiamos įtakos.
Šiemet Ilzenbergo dvaro natūralios žemdirbystės ūkis buvo pripažintas labiausiai Baltijos jūrą tausojančiu ūkiu Lietuvoje. Tai daugiausiai lėmė Ilzenberge taikomos priemonės ir technologijos, kurios leidžia sumažinti azoto bei fosforo patekimą į aplinką. Būtent šių medžiagų patekimas į dirvožemį kelia grėsmę Baltijos jūros ekosistemoms.

„Dvaro ūkyje iš tiesų efektyviai mažinama vandens telkinių tarša, ir apskritai, tausojama gamta. Be to, būtent šis Lietuvos dvaras pasižymi tuo, jog yra gan didelis, ploto ir įvairovės prasme“, – sakė Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Adelė Markevičiūtė.

Sužavėjo danų dvaras

Pasaulio gamtos fondas tarptautinį konkursą „Baltiją tausojantis ūkininkas“ („Baltic Farmer of the Year Award“) skelbia kasmet jau nuo 2009 m. Rugsėjį Varšuvoje vykusioje konferencijoje buvo paskelbtas šių metų nugalėtojas – juo pripažintas XV amžiaus pabaigą menantis Ausumgaardo dvaro ūkis Danijoje.

Dabartiniai jo savininkai Maria ir Kristianas prieš daugiau nei dešimt metų perėmė jį iš Kristiano prosenelio, kuris savo ruožtu jį įsigijo Antrojo pasaulinio karo metais. Poros vizijoje buvo sukurti kažką, ką būtų verta puoselėti ir perduoti ateities kartoms, todėl didžiausia dėmesį jie skyrė tvarumui ir gamtos apsaugai. Šiemet danų pastangos buvo įvertintos tarptautiniu mastu.
Anot Ilzenbergo dvaro vietininko G. Bingelio, Ausumgaardo ūkis yra įkvepiantis pavyzdys ir pačiam Ilzenbergui.

„Ausumgaardas taip pat yra istorinio dvaro ir ūkio sintezės pavyzdys. Jie ne tik užsiima ekologine žemdirbyste ir rūpinasi, kad maistinės medžiagos nepatektų į gruntinius vandenis. Šių entuziastingų žmonių ūkyje iš augalinių atliekų ūkyje gaminamos ir biodujos, kurios leistų aprūpinti šiluma 2 tūkstančius namų ūkių per metus. Trumpai tariant, džiugina kelionės, kurių metu yra ko ir iš ko pasimokyti“, – įspūdžiais iš Varšuvos dalijosi G. Bingelis.