Tai nepaisant to, kad produktų kainos Lietuvoje ne pačios mažiausios Europoje.

– Valdžia nuolat kalba, kad kuriamos vis naujos priemonės ir būdai paremti smulkius bei vidutinius ūkininkus. Mus tai gali išgelbėti?
– Ne nuo to galo pradeda. Ūkiui, kuris gamina žaliavą, reikia turėti kur ją realizuoti. Jei remsime pieno ūkį, kuris neturės kur parduoti savo pieno, jis žlugs. O perdirbimas, kuris naudoja šią žaliavą, pas mus praktiškai monopolizuotas.

– Tačiau ūkininkai turi savo didžiulį kooperatyvą „Pienas LT“, kodėl jis nepakeitė padėties?
– „Pienas LT“ dar vienas monstras, kuris nieko gero šeimos ūkiui neduoda. Kol Lietuva nesilaikys formulės, kurios laikosi tokios šalys, kaip Nyderlandai, Vokietija, tol lūžio nebus. Jie skaičiuoja, kad jei gamini tik žaliavą, gauni trečdalį galutinio produkto kainos, jei perdirbi, dar trečdalį, jei perdirbi ir pats parduodi pasiimi visus pinigus. Jei gauni mažiau nei trečdalį pajamų niekada neišsilaikysi europinėje rinkoje, nes kitose šalyse žemdirbių dalis produkto kainoje kur kas didesnė. Kol to nebus, neišgelbės jokios paramos. Globalioje ekonomikoje žmonės, kurie skolinasi ir ima paramą, tik dar giliau įklimps.

– Kokio dydžio ūkiai šiandien išgyvena?
– Pas mus smulkiems ir dideliems ūkiams kaina gali skirtis kartais, nors, tarkime Lenkijoje, pieno supirkimo kaina dėl transporto kainos skiriasi keliais grošais. Reikia sureguliuoti rinką, tačiau kai įsigali monstrai, kurie nori uždirbti kuo daugiau, reguliavimo priemonių nedaug.

– Tačiau pas mus remiamas smulkus ūkis?
– Kai stojome į ES, skaičiavome, kad kiekvienam ūkiui turi tekti maždaug 50 tūkst. eurų paramos. Kas ją gavo?

Žmonės verčiasi sunkiai – net negali eiti į vadinamas trumpąsias grandines, kurių dėka tiesiai vartotojams realizuotų savo produkciją. Bėda, labai kintanti įstatyminė bazė. Žmogus nespėja įsigilinti, o jau viskas būna pasikeitę. Kitas trukdis – jei imi paramą, programą įgyvendinti reikia per labai trumpą laikotarpį. Smulkiam ūkininkui sukaupti pinigus, kad galėtų kreiptis paramos, sudėtinga. Bankai su tokiais nešneka. Lenkijoje, pavyzdžiui, keli bankai sudarė sutartį su valstybe, duoda paskolas 10–15 metų ir žmonės gali dalyvauti programose, nes palūkanas dengia valstybė. Pas mus toks mechanizmas nesukurtas. Mūsų Paskolų garantijos fondas aptarnauja nedaug žmonių. Be to, norint pretenduoti į tokią paramą, reikia tvarkyti dvejybinę buhalterinę apskaitą, ką retas ūkininkas sugeba padaryti.

– Tačiau turime Žemės ūkio konsultavimo tarnybą, Žemės ūkio rūmus, specialistus savivaldybėse.
– Žemės ūkio konsultavimo tarnyba aptarnauja 5 tūkst. ūkininkų iš 110 tūkstančių. Smulkus ūkininkas jiems nėra ponas.

– Šiandien turime virš 100 tūkstančių ūkininkų, kiek iš jų šiandien pragyvenimo šaltinis ar bent priedas prie šeimos pajamų?
– Prieš 7–8 metus mokslininkai atliko analizę, koks gali būti rentabilus ūkis. Atsakymas – virš 300 hektarų nerentabilu. Beveik visas pelnas ne iš veiklos, kuri tik padengia išlaidas, o iš tiesioginių išmokų. Tai nenormalu. Iš kitos pusės, blogai ir su smulkiais ūkiais.

Kalbant apie smulkius ūkius, jiems tapti rentabiliais trukdo kvalifikacija, nes Konsultavimo tarnyba neatlieka savo funkcijų. Ne kartą kreipėmės į valdžios institucijas, kad būtų sukurtas kaimo informavimo tinklas. Jo iki šiol nėra. Žmogus, neturintis kvalifikacijos ir žinių, kad ir kokią paramą jam duotum, per daug rizikuoja kurdamas verslą.

– Tačiau yra nauja banga – miestiečiai eina į kaimą, kuria mažus pelningus ūkius.
– Deja, tai ne mūsų valstybės nuopelnas. Tai žmonės, kurie pavažinėjo po užsienį, sukaupė patirtį ir kuria savo ūkius. Pagal statistiką, 80 proc. ES tai šeimos ūkiai iki 22 ha.

– Kas Lietuvoje sėkmingai gali pragyventi iš 22 ha?
– Paprastai tai daugiašakiai ūkiai, kurie patys gamina daržoves, mėsą, pieną ir jiems dar lieka produkcijos pardavimui. Iš tokio ploto pragyventi galima jei auginsi braškes, kitas uogas, daržoves. Tačiau mūsų rinka ribota. Dabar visi metasi į šilauoges. Tačiau jei nesikooperuosime ir negalvosime kaip perdirbti, greitai rinka persipildys ir derliaus neturėsime kur dėti. Taip jau nutiko su bitininkais. Sektorius plėtėsi, o dabar po pusantro euro už kilogramą niekam negali įsiūlyti medaus. Tokių žemų kainų niekada nebuvo. Tam ir reikia mokslininkų pagalbos, kad būtų parengta normali kaimo plėtros strategija. Ministerija dabar išleido „Baltą knygą“, tačiau joje vien tik bendros frazės.

Iš miesto žmonėms ateiti į kaimą sunku. Žemės nėra.

– Kas turėtų nutikti, kad smulkus ūkis, kaip sakote, realiai būtų remiamas?
– Pirmiausia reikia politinės valios. Valdžia tiesiog apgaudinėja žmones. Jeigu panaikins lengvatą akcizui, numaus paskutines kelnes. Niekur ES nėra tokių drastiškų priemonių. Dabar apie šeimos ūkį praktiškai net nekalbama. Nors dauguma problemų kyla iš didžiųjų ūkių, kuriems reikia tik pelno. Šeimos ūkis gyvena ant žemės ir ją saugo. Pas mus traukiasi visi sektoriai. Nuo Nepriklausomybės atgavimo išnyko 5000 kaimų. Mes pasirinkome blogą kryptį – nuėjome į augalininkystę. Pagal oficialią statistiką, augalininkystės, mėsos ir pieno sektoriai eksportuoja už 700 milijonų eurų, o maisto produktų įsivežame už 2 milijardus eurų. Tai, kad stambus ūkis perka modernią techniką dar nereiškia, kad jie dirbs pelningai. Dauguma jų žlugs, nes nebus suvaldyti.

– Galbūt mūsų išeitis skandinaviško tipo nedideli ūkiai, kurie nėra pagrindinis šeimos pajamų šaltinis, o tik papildomos pajamos?
– Nepilno užimtumo ūkiai Skandinavijoje populiarūs. Ar mes nueisime ta kryptimi nežino niekas, nes žemės ūkio politika ir kryptis, kuria einame, keičiasi kiekvieną kartą pasikeitus valdžiai. O ilgalaikės tendencijos išryškėja tada, kai yra stabilumas.

– Kiek Lietuvoje liks ūkių po dešimties metų? Pagal kai kurias prognozes jų gali mažėti dvigubai.
– Ūkiai niekur nedings. Žmonėms reikia valgyti. Turime pakankamai vandens, geras klimatines sąlygas. Skaudu tik tai, kad dėl ES paramos. Pinigų gavome daug, bet tinkamai paskirstyti nesugebėjome. Jei orientuosimės tik į stambius pramoninius ūkius, tai bus milžiniška klaida.

– Ačiū už pokalbį.