Tokį paveldą gavo naujasis žemės ūkio ministras Andrius Palionis; jis turi savo viziją, kur link suks žemės ūkio – sektoriaus, išgyvenančio ne pačius geriausius laikus, – vairą.

Apie galimus naujus mokesčius traktoriams galite skaityti čia, apie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ir pavaldžių tarnybų perkėlimą – čia.

– Kaip šiandien gyvena Lietuvos ūkininkai? Vieni skundžiasi, kad metai nuostolingi, kiti skaičiuoja, kad derlius puikus. Kaip iš tiesų?

– Ūkininkavimas per pastaruosius keliolika metų pasikeitė. Daugiau reikalavimų, daugiau priežiūros institucijų. Reikalavimai lietuviui ar prancūzui vienodi, o finansavimas skirtingas. Tikiuosi, kad pasikeis ne tik Europos Komisijos, bet ir mūsų valstybės požiūris, nors reikia didesnio nacionalinio biudžeto prisidėjimo. Kalbame, kad žemės ūkiui skiriama didžiulė ES parama, tačiau realiai ne visi pinigai patenka ūkininkams.

Pagal Kaimo plėtros programą, remiamos vietos veiklos grupės, bendruomenės, miškų veisimas, miško infrastruktūros tvarkymas. Buvo momentas, kai lėšų skirta net keliams tvarkyti.

– Smulkieji ūkininkai tikina, kad neišdalyti 700 mln. eurų ES paramos lėšų, ir šie pinigai ūkių nepasieks? Ar tai tiesa?

– Pinigai bus baigiami mokėti 2022 m., o paramos sutartys pasirašomos iki kitų metų gruodžio. Be to, jei prisiminsime, ir šiuo finansiniu laikotarpiu realios paramos dalybos vėlavo porą metų, kol buvo patvirtinti reikalingi reglamentai. Tačiau lėšos bus įsisavintos. Tiesą sakant, mums pinigų trūksta. Pavyzdžiui, reikėtų spręsti, kaip remti ekologinius ūkius. Kai kurie ūkiai penkerių metų laikotarpį baigia šiemet ir turi be paramos metus laukti kito laikotarpio. Svarstome galimybes, kaip padaryti, jog paramos laikotarpis nenutrūktų. Galbūt kursime schemą „penki plius vienas“. Tačiau neaišku, kaip elgtis su ekologiniais ūkiais, kuriems parama baigta mokėti prieš dvejus metus. Jie papildomų išmokų negauna, tačiau atgal į chemizuotų ūkių veiklą nepasuko. Formuodami programas galbūt turėtume būti atviresni ir nedaryti šiems ūkiams dirbtinių barjerų, kurie kuriami tik tam, kad būtų galima nemokėti paramos.

Andrius Palionis

– Kokie tai barjerai?

Pavyzdžiui, iki 2020 m. sausio 1 d. kiekvienas ekologinis ūkis turi atlikti dirvožemio vertinimą. Jei neturi tos papkutės, „Ekoagros“ automatiškai informuoja Nacionalinę mokėjimo agentūrą ir papildomos išmokos už ekologiją nemokamos. O šis dokumentų rinkinys gali kainuoti ir 800 eurų, nors pažymas žmogus tiesiog pasideda į stalčių ir realiame gyvenime jos nereikalingos. Iš tiesų šie tyrimai svarbūs ne ekologiniams, o chemizuotiems ūkiams, kurie susiduria su dirvožemio erozija. Jiems būtina žinoti, kokių reikia trąšų ir papildų.

Gal tiesiog reikia pasakyti žmonėms, kad ekologinių ūkių daugėja, neturime tiek pinigų, kad ir toliau galėtume mokėti tokią pat paramą. Geriau sąžiningai visiems sumažinti paramą, nei ieškoti, kaip ją būtų galima atimti iš atskirų ūkių, kad kitiems liktų daugiau. Žmogus, kuris nori dirbti šioje srityje, turi dirbti darbą, o ne užsiimti biurokratiniais dalykais.

– Tačiau bėda ne tik su ekologiniais ūkiais. Karvių ir kiaulių nuolat mažėja, nors mes vis dar tvirtiname, kad gyvulininkystė – mūsų prioritetas. Lenkai perka mūsų karves: jiems auginti apsimoka, mums ne. Kodėl taip yra?

– Matome, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai, palyginti su stambiais ūkiais, paramą gyvulininkystei ima nenoriai. Žmonės vertina ūkiškai. Jie žino, kad reikės parašyti projektą, tad teks samdyti įmonę, jei gaus paramą, teks kreiptis kredito į banką, tačiau 90 proc., kad pieno ūkis paskolos negaus, nes šiandien jis nerentabilus.

Ministerija nori paruošti standartizuotas formas 50, 100, 120 karvių. Žmogus galės tiesiog sudėlioti, kas jau ūkyje yra, ministerija pasiūlys, ko dar trūksta, kokia parama galima, ir ūkininkas galės apsispręsti, ar jam reikia tokios paramos.

Mėginsime kartu su mokslininkais apskaičiuoti, koks pats efektyviausias ūkis.

– Tačiau mes turime Konsultavimo tarnybą, Žemės ūkio rūmus, kiekvienoje savivaldybėje – veikiančius žemės ūkio skyrius, įvairios organizacijos už ES pinigus rengia mokymus. Koks šių organizacijų, kurioms valstybės pinigų skiriama gana daug, vaidmuo? Ūkių efektyvumo rodikliai turėjo seniai gulėti ant ministerijos ir atsakingų įstaigų stalo.

– Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lenkijoje konsultantai važiuoja į ūkį, analizuoja, kaip gaminami pašarai, tiria primilžį, jei mato, kad daroma klaidų, rekomenduoja keisti technologiją. Po kelių mėnesių grįžta patikrinti, ar yra pažanga. Pas mus tokio požiūrio trūksta, nors pinigų mokymams ir konsultacijoms skiriame daug.

– Turime ir kitą bėdą. Jau aišku, kad nualinome dirvą ir humuso sluoksnis pradeda nykti. Ar planuojate ką nors daryti šioje srityje?

– Pagrindinis tikslas – sumažinti mineralines trąšas. Efektyviausias būdas – melioracijos sistemos, galinčios reguliuoti vandens lygį. Taip trąšos būtų panaudojamos efektyviau. Gyvulininkystė nyksta, ir mėšlo tiek, kad užtektų visiems, mes neturėsime. Dar vienas kelias – žalinimo programos. Savo ūkyje gaminu kompostą ir vežu į laukus. Negalima vien tik imti.

Tačiau tik kompostavimu neišspręsime – neturėsime tiek laukų auginti žaliajai masei. Pasaulyje jau kuriami nauji projektai, galintys padėti dirvai. Pavyzdžiui, japonai jau prieš 10 metų siūlė šiukšles ir vandentiekio dumblą perdirbti į anglį, kurią galima skleisti laukuose, ji padeda atkurti humusą. Tačiau šis projektas taip ir liko tuometinėje Aplinkos ministerijoje. Yra ir kitų technologijų, kurios leidžia perdirbti šiukšles. Vienu šūviu turime nušauti du šūvius – mažintume taršą ir kartu gelbėtume mūsų žemę.

– Grįžkime prie lenkų. Ką unikalaus jie atrado, kad mes, nors ir skatiname savo žemės ūkį, tačiau konkuruoti negalime. Karvių bandos pas mus nyksta, o jie jas plečia ir kartu didina gamybą?

– Lenkijoje tiesioginės išmokos didesnės nei pas mus, tačiau įtarimų kelia masinis mūsų gyvulių išvežimas į šią šalį. Peržiūrėjome paramą, nes tikėjome, jog kurioje nors grandyje paslėpta papildoma parama. Ši versija nepasitvirtino. Mes už karvę ūkininkui išmokame 114 eurų, o kaimynai – tris kartus mažiau. Kol kas iki galo neaiški jų mokestinė sistema: prekybos centre 3,2 proc. riebumo lenkiško pieno litras kainuoja 69 ct, mūsų 2,5 proc. riebumo pienas – 89 ct., o pieno supirkimo kaina Lenkijoje tik 4 ct didesnė. Greičiausiai kažkurioje grandyje yra paslėpta valstybės pagalba.

Pas kaimynus yra ir daugiau įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Lenkijoje kiekviena seniūnija kartą metuose išmoka maždaug 1500 eurų, kad būtų galima pasamdyti darbininką ir išvažiuoti atostogauti. Panašu, kad panašių nematomų paramos būdų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, po šalnų kiekvienas ūkis gaus po 1000 zlotų (maždaug 230 eurų) papildomą paramą kiekvienam sodo hektarui. Tai reiškia, kad Lietuvą užtvindys pigesni vaisiai. Realiai tai yra valstybės pagalba, balansuojanti ant draudžiamos ribos. Dėl to, greičiausiai, ne viską ir žinome. Tik matome, jog Lenkijoje karvių banda ir primilžiai augo sparčiausiai visoje ES.

Andrius Palionis

– Lenkai iš biudžeto remia savo ūkius, o mes kalbame apie papildomus mokesčius ūkininkams. Pavyzdžiui, mažinsime dyzelino lengvatas.

– Ūkiai jau apmokestinti. Kokia bus galutinė dyzelino lengvatų mažinimo versija, dar negaliu pasakyti. Skaičiuojame galimybę tiesiog mažinti degalų normas. Pavyzdžiui, grūdų ūkiams mes skiriame 115, o latviai, lenkai – 100 litrų hektarui. Peržiūrėję normas, sunaudojimą galime mažinti 10–15 proc. Pagrindinė problema – technologinės kortelės, pagal kurias skaičiuojamos degalų sąnaudos. Sutarėme su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU), kad jie paruoš naujų kortelių. Pavyzdžiui, naudojant beariminę technologiją, degalų reikia kur kas mažiau nei tradiciškai. Didžiausia lengvatos dalis – 58 milijonai eurų iš 85 milijonų eurų – atitenka grūdinių kultūrų augintojams. Kita dalis, 17 milijonų, – gyvulininkystės ūkiams. Kitos dalys palyginti mažos.

– Tačiau turime ir vadinamuosius „sofos“ ūkininkus, kurie naudojasi visomis lengvatomis.

– 12 litrų hektarui skiriama tiems, kurie deklaruoja pievas ir ganyklas. Nuo šiol jiems bus skiriama nulis litrų. Valstybei ši parama kainavo 3,2 mln. eurų, iš šių pinigų 1,9 mln. eurų mes perskirstėm laikantiems galvijų, nes 12 litrų hektarui ruošiant pašarus buvo per mažas kiekis. Kuro kvotos negaus tie, kurie tiesiog deklaruoja ganyklas ir jas mulčiuoja, tačiau gyvulių nelaiko.

– Kai kas sako, kad mažieji ūkiai palaiko dyzelino lengvatos panaikinimą, nes tada didieji ūkiai pradės skaidytis.

– Kokia iš to nauda? Panaikinus lengvatą skaidymasis nebus skatinamas, nes degalų kiekis hektarui bus skirstomas ne pagal ūkio dydį, o pagal veiklos pobūdį.

– Naikinsite sofos“ ūkininkus – tuos, kurie tik deklaruoja žemę, gauna tiesiogines išmokas, bet realios gamybos nevysto?

– Mėginsime juos išfiltruoti. Atmetus prekinius ir gyvulininkystės ūkius, lieka apie 10 proc. ūkių (arba 80 tūkst. ha), kuriuos būtų galima priskirti vadinamiesiems „sofos“ ūkininkams. Iš jų bus paimtas dyzelinas be akcizo. Jie privalės rašyti apskaitą. Tokiam plotui nemokant tiesioginių išmokų kartu padidėtų tiesioginių išmokų vokas. Per keletą metų ūkininkai įsisavino 100 tūkst. hektarų krūmynų. Dėl to išmokos mažėja. Jei atsisakytume „sofos“ ūkininkų, tai leistų nemažinti tiesioginių išmokų likusiems.

– Ar pritariate siūlymui jau kitais metais Lietuvoje uždrausti glifosato naudojimą?

– Kol nėra alternatyvos, dėl visiško draudimo esu skeptiškas. Kol kas nematau galimybių, kad Europa kitais metais uždraustų naudoti šią medžiagą. Glifosatas – viena iš sudedamųjų dalių diegiant beariminę technologiją. ŽŪM pasirengusi deklaracijai, kuri suderinta su visais socialiniais partneriais, kad ši augalų apsaugos priemonė būtų naudojama tik žemei dirbti, bet ne augalų vegetacijos laikotarpiu. Prancūzai paskaičiavo, kad jei visiškai uždraus naudoti produktus su glifosatu, hektarui turės papildomai sumokėti 160 eurų paramos. Abejoju, ar mes galime prisiimti tokius įsipareigojimus, kai mūsų ūkiai, žiūrint į pajamas, net nesiekia ES vidurkio.

Šiandien ūkininkus vienijančios organizacijos suskilusios, ar tai jaučiate savo darbe?

– Kol organizacijos pešasi viena su kita, kenčia paprasti ūkininkai. Geriau tą energiją, kuri skirta kovai, nukreipti žemdirbių interesams ginti, bendrauti su tarnybomis, galbūt steigti kooperatyvus. Pavyzdžiui, užtektų įkurti penėjimo stotis ir veršelius būtų galima pardavinėti ne po 2 eurus už kilogramą vadinamojo gyvo svorio, kaip dabar, bet po 3 eurus. Ūkininkai būtų šviečiami, kad atsispirtų supirkėjams ir tarpininkams.

Keisime ir pačių žemės ūkio organizacijų finansavimo tvarką. Ūkininkai nuo kiekvieno deklaruojamo hektaro galės paskirti eurą tai asociacijai, kuriai nori. Kol kas nenuspręsta, ar šias lėšas dar bus galima skaidyti ir eurą išdalyti kelioms asociacijoms. Lietuvoje – 2,9 milijono hektarų deklaruojamos žemės. Tokia suma ir atitektų žemdirbiškoms organizacijoms. Jei žmonės neišreikš valios, pinigai grįš į ES paramos fondus. Ši sistema pradės veikti jau per ateinančių metų deklaravimą, jis vyks iki birželio. Spalio mėnesį organizacijos gaus pinigus.

Šiandien, remiantis įstatymu, parama skiriama tik Žemės ūkio rūmams. Kitoms asociacijoms šiek tiek lėšų duodama rengti parodoms.

Andrius Palionis

– Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas sako, kad Lietuvoje ūkių turi mažėti per pusę. Dabar žemę deklaruoja apie 130 tūkst. subjektų. Kokia Jūsų nuomonė apie mūsų ūkių ateitį?

– Turime būti sąžiningi – dirbame ne uždaroje erdvėje. Konkuruojame su visa Europa. Jei norime išlikti konkurencingi ir efektyvūs, negalime likti tokie, kokie esame dabar. Reikia pripažinti, kad 2030 m. šeimos ūkis turės 150 karvių, nes kitaip neišgyvens. Keičiasi technologijos, ir toks gyvulių kiekis šeimai nebus didelis krūvis. Mes tiesiog nesuvokiam, kaip keičiasi pasaulis ir ką mums atneš ketvirtoji pramonės revoliucija.

– Koks jūsų paties ūkis?

– Dirbu 10 hektarų. Ūkis registruotas mamos vardu. Niekad neėmiau ES paramos, dirbu sena technika, būna, kad pirmadienį į ministeriją atvažiuoju tepaluotas. Žinau, ką reiškia būti smulkiu ūkininku. Turiu „Belarus“ traktorių, padėvėtą plūgą, sėjamąją ir kultivatorių.

– Ar pavyktų išgyventi iš 10 hektarų?

– Išgyventi būtų iššūkis. Mano ūkis yra netoli Birštono, nepatenka tarp nederlingų plotų. Priesmėlis. Kai šiemet po sausros sėjau, per dulkes nieko nesimatė. Jei reikėtų išgyventi iš šio ploto, tikrai neužsiimčiau javais. Būtų kitokia ūkio specifika. Dabar tai – pusiau hobis, ir ūkis nėra pragyvenimo šaltinis. Ūkininkauju praktiškai ekologiškai, nors šio statuso ir nesiekiu. Kadangi esu medžiotojas, dalį derliaus parduodu, dalį išvežu į mišką, žvėrims. Nereikia pirkti pašaro.

Jei iš ūkio reikėtų gyventi, tektų specializuotis. Tai gali būti riešutai, uogynai, galbūt braškės.

– Ačiū už pokalbį.