Šiandien juokais galima piešti naujai kuriamo ūkio portretą: tai jauna šeima, dažnai miestiečiai, kuri palyginti nedideliame žemės plote kuria ūkį, kuriame ganosi mėsiniai galvijai, avys, auga šilauogės, braškės ir avietės. Tai kultūros, kurios šiandien gali atnešti greitą ir didelį pelną.

Su ekspertais pakalbėjome, kokie ūkių, kurie metasi į madingas sritis perspektyvos, nes dažnai pinigus uždirba tik pirmieji, kol sritis vystosi. Pavėlavusiems į traukinį tenka graužti nagus.

Kalbamės su Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertu Albertu Gapšiu ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovu Vytautu Buivydu.

Foto: Asmeninis archyvas

– Lietuvoje avių ir jų augintojų daugėja kartais. Vilkai tuo džiaugiasi, nes daug lengvai pasiekiamo grobio, o ūkininkai iš šios veiklos gauna naudą, ar tai tiesiog madingas verslas, tačiau rinka jau persisotinusi?

– A. Gapšys. Kai prasidėjo šios šakos skatinimas iš karto pasakiau, kad tai aklavietė, nors avininkystę kilus Afrikiniam kiaulių marui ir kaimuose mažėjant kiaulių skatino pati ministerija. Reikėjo ką nors pasiūlyti smulkiems ūkiams.

Niekas nežinojo, kur mes dėsime avis, nes Lietuvoje nėra skerdyklų, realizacijos rinkų, tradicijos valgyti avieną. Per metus jų skaičius padvigubėjo ir tada paaiškėjo, kad jas realizuoti labai sudėtinga. Tai natūralu, nes kol nėra tokio vartojimo kaip kiaulienos, tol nieko gero nebus. Geriau būtų skatinti ūkininkus statyti nedideles modernias kiaulių fermas, nes šios mėsos mums trūksta.

– V. Buivydas. Didelių avienos pardavimo kiekių nėra. Lengviau tik tiems ūkininkams, kurie dirba šalia didžiųjų miestų. Jie dar sugeba išparduoti mėsą restoranams ar pavieniams klientams. Tačiau tai nėra didelis verslas.

Problema, kad nėra kooperatyvo, kuris galėtų sujungti augintojus ir sukaupti bei parduoti didelius kiekius. Rinka eksportui yra, tačiau lietuviškas mentalitetas toks, kad į kooperacijos partnerį mūsiškiai žiūri kaip į konkurentą. Kalbant bendrai – visuose sektoriuose mums dar reikia pasistengti dėl kokybės. Be jos eksporto nebus.

– Mėsiniai galvijai populiarėja, nes daugelis griebiasi šios srities kaip pelningos ir sąlyginai lengvos – darbo čia kur kas mažiau nei laikant pienines karves, ar nesusidursime su bėdomis?

– A. Gapšys. Su mėsiniais galvijais istorija kitokia nei su avimis. Jų auginimas viena iš jauniausių mūsų žemės ūkio šakų, kuri atsirado jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Tačiau jų mėsa ir veislinė medžiaga labai brangios.

Lietuvoje jų skaičius didėja dėl mišrūnų, kurie kergiami su pieniniais gyvuliais. Tačiau perdirbėjai iki šiol sako, kad kritinės masės, jog būtų galima juos pirkti dideliais kiekiais ir eksportuoti, nėra. Vidaus rinkai mėsa per brangi.

Iš kitos pusės, parama, kuri buvo, turbūt nedavė tokių rezultatų, kokių tikėtasi, tačiau ją skirti būtų verta. Pieno sektoriuje dabar sunkmetis ir tos problemos kaip tik skatina atsisakyti pieninių karvių bei imtis mėsinių gyvulių. Tuo labiau, kad pieninių mėsa nėra ypatingai kokybiška ir ją eksportuoti į Europą, skirtingai nuo mėsinių, sudėtinga.

– V. Buivydas. Lietuvoje mažėja žmonių, o likusieji tiesiog neturi pinigų kokybiškiems ir tuo pačiu brangiems produktams. Šiandien sektoriuje jaučiama stagnacija. Sumažintas rėmimas veislinių galvijų pirkimui ir jų pardavimai sustojo. Kol buvo parama, žmonės masiškai pirko veislinius bulius. Dabar sektorius balansuoja ant pelningumo ribos.

Tenka pripažinti, kad eksporto rinkos atsiranda, tačiau ten dirba tik ūkininkai, kurie gali pasiūlyti nuolatinius mėsos kiekius ir stabilų tiekimą. Kiti to neturi ir gali uždusti vietos rinkoje. Visgi šis sektorius perspektyvesnis už pieno gamybą, kuri išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Foto: Asmeninis albumas

– Pakelėse daugėja skelbimų, kad galite užsukti į ūkius ir prisiskinti arba nusipirkti šilauogių. Plantacijų tik daugėja, ar žmonės šioje srityje dar uždirba?

– A. Gapšys. Šilauogių plantacijos auga kiekvienais metais. Uogų, tiek daržovių vartojimas pas mus kol kas dar didesnis nei derlius. Ši sritis populiari. Tačiau pagrindinė problema – čia reikia daug rankų darbo, o dirbančiųjų kaime mažėja. Šilauogės kol kas patraukli kultūra, nes ji mėgiama ir perkama – pagal vartojimą skinasi kelią į lyderius. Rinka iki galo neužpildyta, be to, jos eksportuojamos. Kur kas sunkiau, pavyzdžiui, juodiesiems serbentams, kurių jau antrus metus iš eilės niekam nereikia.

Iš kitos pusės, čia viskas gerai, kol rinka tuščia. Po 5–7 metų ji gali būti perpildyta, nes konkuruojame ne tik tarpusavyje, bet ir su lenkais, kurie turi geresnes sąlygas auginti šioms uogoms.

– V. Buivydas. Šilauogės populiarios, jos dar neseniai buvo pelningiausia lietuviška uoga. Nors plėtra vyksta, tačiau kiek tikrai bus augintojų ir kokie bus kiekiai bus aišku tik po trejų metų, kai dabar sodinantys ims derlių. Kol kas kainos stabilios – neteko kad būtų žemesnės nei 3,5 euro už kilogramą. Paklausa pakankama. Šias uogas žmones perka ne tik dėl skonio, bet ir medicininiais tikslais. Tai madinga uoga ne tik tarp ūkininkų, bet ir tarp pirkėjų.

Manau, ši uoga perspektyvi. JAV populiarumu ją lenkia tik braškės. Tačiau turime orientuotis į eksportą, nes vietos rinkos neužteks. Be to, jos auginimo sąnaudos kur kas didesnės nei kitų uogų.

Smulkus ūkis
Foto: Shutterstock

– Braškė praktiškai tapo nacionaline uoga – ar dar verta imtis jų auginimo?

– A. Gapšys. Braškės turi savo vartotoją. Prastesni tik šie metai, tačiau, manau, tai buvo tik laikinas trikdis. Žinoma, jei sausra kartosis, mūsų ūkininkai sugebės įsisavinti naujas technologijas ir prisitaikys. Šių uogų problema tik ta, kad jų realizacijos sezonas labai trumpas – kelios savaitės ir uogų nebelieka.

– V. Buivydas. Lietuvos braškininkams didžiausias iššūkis konkuruoti su Lenkijos pigių uogų pardavėjais, kurie kartais uogas sugeba parduoti kaip lietuviškas. Be to, jau yra signalų, kad rinka persotinta ir realizuoti derlių sudėtinga. Kur kas sunkiau nei prieš 5–10 metų. Kaip visada, laimi pirmieji.

Dar yra erdvės tik auginant pačias ankstyvąsias braškes, tačiau tam reikia daugiau investicijų ir įsisavinti naujas technologijas.

Kai kurių uogų, kai rinka persisotina, augintojai tiesiog atsisako. Tai svarainiai, juodieji serbentai.

– Avietės viena iš kultūrų, kurios išpopuliarėjo per kelis paskutinius metus. Kaip gyvena jų augintojai?

– V. Buivydas. Kol kas negirdėjau, kad būtų perteklius, nes naujų plantacijų plotai gana nedideli – tik 1 ar 2 hektarai. Kiek teko bendrauti su tokių uogų augintojais, derlių jie sėkmingai parduoda.

Tačiau šios uogos turi vieną trūkumą – nuskynus jas laikyti galima labai trumpai, jos taip pat dera trumpai. Užsiveisus didelį plotą sunku iš karto parduoti visą kiekį. Tačiau paklausos kol kas yra.

– Ačiū už pokalbį.