Šis sprendimas iššaukė tikrą emocijų liūtį, kuri parodė, kad visuomenė neabejinga aplinkai, kurioje ji gyvena. Tačiau negalima vadovautis vien emocijomis ir gerais norais, nes gali tapti ir pražūtingais. Todėl, kone dešimtmetį išdirbęs miškų sistemoję, du dešimtmečius leidęs laikraštį „Ąžuolas“, parašęs šiomis temomis ne vieną straipsnį, išleidęs ne vieną knygą, aš negaliu likti nuošalyje.…

Esama padėtis. Visais laikais miškas lietuviui buvo kur kas daugiau nei ūkio subjektas, todėl liaudies papročiuose įtvirtinti jo apsaugos būdai vėliau apibrėžti teisės aktuose. Miško ir net atskirų medžių apsaugai buvo paskirti atskiri skyriai 1529 m., 1566 m., ir 1588 m. Lietuvos Statuto redakcijose. Tačiau vėlesni įvykiai labai pakenkė Lietuvos miškams ir XX a. pradžioje Lietuvos miškingumas tesiekė vos 17 procentų. Atsikūrusioje Lietuvos valstybėje pradėta miškus sparčiai želdinti, o nuo 1961 m. Lietuvoje miško kirtimas apskritai buvo apribotas ir taip per šimtmetį miškai padengė kone trečdalį visos Lietuvos. Taigi, prireikė net kelių miškininkų kartų vieningo mąstymo ir bendrų pastangų, jų ilgamečio ir sunkaus darbo, kol tarpukario ir pokario Lietuvos miškingumas buvo padvigubintas. Gaila, kad būtent to vieningo mąstymo ir pasitikėjimo miškų valdymo sistema, dabar mums pradėjo trūkti.

Dvi stovyklos vienu klausimu. Itin skaudina keistas tarpusavio nepasitikėjimo jausmas ir žmonių, kuriems rūpi miškų ateitis ir dabartis, susiskaldymas į dvi priešiškas stovyklas. Tik gaila, kad daugumoje atvejų šią takoskyrą sukuria ne požiūrių skirtumai, o neretai iš šalies primetamos išankstinės nuostatos. Ne paslaptis, kad yra interesų grupių kurioms labai paranku sutrypti miškininko mundurą ir ne savo, o gamtosaugos fanatikų kojomis. Žiūrint iš šalies turėtų juokingai atrodo dvi žmonių grupės, kurias vienija bendras tikslas - puoselėti Lietuvos miškus, tačiau jos niekaip nesugeba racionaliai išsiaiškinti kaip tai teisingai daryti, o kartais jų tarpusavio veiksmai net primena seną pokarinį šūkį: „...akmens ant akmens nepaliksime, bet taiką apginsime...“ Ypač lengva kurstyti žmonių nesutarimus, naudojantis jų nežinojimu, nes miškininkai į savo darbą žiūri labiau iš mokslinės ir praktinės pusės. Tuo tarpu gamtosaugos aktyvistai dažniausiai mato idealizuotą miško vaizdinį, o pasidavus vien emocijoms ir geriausių norų įgyvendinimas miškams gali virsti pražūtingu, nes dirbtinai sukeltomis visuomenės emocijomis mikliai pasinaudoja suinteresuotos grupuotės. Jos ir tarpukariu sodintą eglyną gali pavadinti sengire, ir miškui gelbėti skirtą sanitarinį kirtimą, paversti visišku blogiu...

Kaip suderinti šiuos požiūrius? Pirmiausia pažvelkime į mums artimiausius geografiniu ir klimato požiūriu Lenkijos miškus. Pačiame šalies rytiniame pakraštyje, visai netoli Lietuvos, ošia seniausias Europoje lygumų miškas - Belovežo, senovėje vadinta Baltvydžio, giria, neturinti lygių Europoje pagal augalijos ir gyvūnijos gausą. Joje priskaičiuojama per 1100 augalų, 270 paukščių, apie 60 žinduolių rūšių. Tačiau lenkai čia vykstančių gamtinių procesų nepalieka savieigai. Miškas nuolat tvarkomas, vykdomi sanitariniai valymai, o savaiminiam sutrūnijimui paliekami tik didžiausios vėjovartos. Tuo pat metu šios girios išskirtinumai panaudojami ir mokslo reikmėms, ir turizmui. Kaip pavyzdį galima paminėti šalia Krynkų urėdijos įrengtą kelių hektarų silvariumą. Tai puikus miško augalų, natūralių akmenų, vaizdingų peizažų kompleksas, atspindintis vietos, augmeniją, gyvūniją ir kraštovaizdį. Bielsko urėdijos arboretume kaupiami ir saugomi vertingi mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu vietiniai ir introdukuoti augalai. Šiuose objektuose kartu su miškininkais dirba ir mokslininkai. Nė kiek netrukdo lenkams saugoti biologinę įvairovę ir ekonominė pusė. Turistams atviri senieji kultūros akcentai - veikianti totorių mečetė, Supraslio stačiatikių vienuolyno ikonų muziejus, iš praeities išsaugotas siaurukas, tai kertantis senųjų medynų masyvus, tai netikėtai išnyrantis pačiose vandens telkinių pakrantėse, pažintinis takas, prie kurio augantys šimtamečiai ąžuolai, pavadinti ir Lenkijos karalių, ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais…

Panašiai gamtinio paveldo reikalus tvarko ir praktiškumu pasižymintys vokiečiai. Visiškai skirtingose Vokietijoje dalyse yra dvi nuotabios vietos, bet jos turi daug bendrų bruožų, o pirmiausia - tai tvarka. Jasmundo Nacionalinis parkas plyti Riugeno saloje ir jo akcentas baltos kalkakmenio uolos, salos pakrantėse, tačiau tai tik pakrantė. Didžioji parko teritorijos dalis yra pavyzdingai tvarkomi miškai. Praktiškumu pasižymintys, vokiečiai iš dalies panaudodami vietinę medieną, gaunamą vykdant sanitarinius ir kitus kirtimus, įrengė tvarkingus takus ir laiptus lankytojams. Atrodo visiška priešingybė turėtų būti Vokietijos gilumoje, Tiuringijos mišku vadinamo kalnyno teritorijoje, esantis Tiuringijos miško gamtos parkas. Bet ir šiam parkui būdingi išvalyti miškai, sutvarkyti ir lankytojams pritaikyti takai, kuriais eidamas grožiesi natūralia gamta ir net nepagalvoji, kad visai šalimais yra biosferos rezervatas, kuriame dirba mokslininkai...

Padėkime Lietuvos miškams! Lietuvoje yra nemažai miškų pasižyminčių ir gamtine, ir rekreacine verte. Tai ne vien gamtos, bet ir miškininkų darbo rezultatas. Tokie mokslu paremtos tvarios miškotvarkos praktikos ir darnaus gamtos vystymo rezultatai reikalauja dešimtmečių darbo, todėl juos būtina saugoti ir tinkamai prižiūrėti. Palikti didelius miško plotus natūraliai atrankai, kaip siūlo atitinkamo išsilavinimo neturintys ir tik retsykiais mišką aplankantys entuziastai, mažų mažiausiai neatsakinga. Juk be tvarkos susikaupusioje negyvoje medienoje įsiveis tokia „rūšinė įvairovė“, dėl kurios šūkis „Gelbėkime Lietuvos miškus!“ įgaus tikrąją savo prasmę. Jau dabar matome, kas atsitiko su buvusiomis vaizdingomis, upių ir ežerų papuoštomis kaimo teritorijomis, jose nutraukus ten vykdytą ūkinę veiklą. Tiesa, apleistos žemės ūkio naudmenos ne visada virsta šabakštynais, neretai jose išauga miškas ir tai visai neblogai. Tačiau ir jis turi būti prižiūrimas, nes miškas nėra vien medžiai. Miškas, tai skirtingų gyvybių buveinių vieta ir, keičiantis aplinkai, keičiasi ir jai būdinga augmenija, ir gyventojai, tik ne visuomet mums norima linkme. Dažniausiai apleisti miškai anksčiau ar vėliau tampa bevertėmis Šiaurės džiunglėmis. Tai akivaizdžiai rodo ir padėtis saugomame Punios šile. Dėl ne visai teisingos priežiūros Punios šilo eglynus taip užplūdo kinivarpos, kad nepažeistuose plotuose medienos atsargų tik 2,3 tūkst. ktm, o nudžiūvusios ar džiūstančiose plotuose styro net 12,6 tūkst. ktm sugadintos medienos! Ir tai saugomoje teritorijoje! Gaila, per mažai mes girdime skaičių, o jie gal priverstų susimąstyti ir dėl didelio atgarsio sulaukusių Labanoro girios ir kitų kirtimų?


Savireklama ir visuomenės klaidinimas.
Kaip rodo praktika, kalbos apie tai, kad Punios šile negalima vykdyti sanitarinių kirtimų dėl ten esančios rūšinės įvairovės, yra visuomenės klaidinimas. Patirtis rodo, kad, pasikeitus miško aplinkai, ilgalaikėje perspektyvoje pasikeis ir jos gyventojai, o tos rūšys, kurias šiandien norime išsaugoti, bus natūraliai išstumtos. Taip pernelyg dideli norai pagelbėti miškui gali tapti jam pačiam pražūtingi. Tas pat pasakytina ir apie kitas saugomas teritorijas, todėl, norint išsaugoti esamą gamtinę įvairovę, reikia ir nuolat vykdyti tam reikalingus darbus, tarp jų ir specialius kirtimus, kitaip sakant, neprarasti ekologinio sąmoningumo. Juk sanitariniai kirtimai daromi ne siekiant padaryti gamtai žalą ar pasipelnyti, bet tam, kad suvaldyti kenkėjų ar ligų protrūkius. Taigi, vietoje tuščiažodžiavimo, pradėkime šviesti visuomenę tiek miško apsaugos klausimais, nes mišką privalome palikti ateities kartoms tokį, kokį suradome. Kita vertus, kirtimą visuomet lydi miško atkūrimas, todėl medžių sodinimas ar teritorijos paruošimas visuomenės lankymui yra kur kas geresnis būdas išlieti savo gamtosauginę energiją, nei rėksmingi protestai, piketai, kurie iš gerų paskatų virsta paprasčiausia, kartais aplinkai net ir kenksminga, savireklama. Todėl ir šūkį „Gelbėkime Lietuvos miškus!“ derėtų perfrazuoti į šūkį „Padėkime Lietuvos miškams!“