– Kaip dabar gyvena Lietuvos žemės ūkis ir maisto perdirbimo pramonė? Nors iš vienos pusės eksportas auga, tačiau iš kitos pusės derlius kelintus metus iš eilės menksta. Stiprėja Rusija, kuri tampa grūdininkų konkurentu, ūkininkai savo ruožtu mėgina eiti į susijusius segmentus. Vien Vilkaviškio rajone augalininkyste užsiimantys ūkininkai pasiruošę statyti 6 paukštininkystės kompleksus.
– Šiuo metu esame velniškoje konkurencinėje kovoje. Nebeturime mums svarbių rinkų, tokių kaip Kinija, Korėja, JAV, Kanada, Rusija ir Baltarusija. Tuo pačiu spaudžia Lenkija, o paskutiniais metais ir Ukraina. Lyginant su jais mes mažai konkurencingi – svyruoja valiutų kursas, mokesčiai, neturime masto ekonomikos.
Jei imsime atskirus Lietuvos ekonomikos sektorius, tai matome, kad pienininkystė traukiasi, kiaulininkystę naikina Afrikinis kiaulių maras. Paukštininkystėje taip pat daug bėdų. Su lenkais konkuruojame geriausiu atveju išlaikydami nedidelį uždarbį.
– Lenkai mums kelia daugiausia bėdų?
– Jei žiūrėsime istoriškai, 1995–1996 m. viską, ką galėjome, vežėme į Lenkiją, o dabar gaminius vežame iš ten. Vadinasi, kažkas blogai pas mus pačius, o ne pas juos. Per keliasdešimt Nepriklausomybės metų pas mus nebuvo nuoseklios ekonominės politikos. Mes norėjome išgelbėti smulkius ūkius, tačiau tiesiog namų ūkiui, kuris nekuria pridėtinės vertės, pridalinome ES paramos bei išmokų. Reikėtų apsispręsti, kokio ūkio mums reikia.
Dabar, netgi jei kalbėtume apie „Kauno grūdus“, mes Lietuvai per dideli, Europai – per maži. Tam, kad galėtume stabiliai dirbti su didžiaisiais tarptautiniais tinklais, reikia kur kas didesnių produkcijos kiekių, nei gaminame mes.
– Tačiau jūs esate europiniuose tinkluose.
– Per mėnesį mes pagaminame 9 tūkst. tonų paukštienos gaminių ir 50 proc. eksportuojame. Dalyvaujame įtemptoje konkurencinėje kovoje su didžiausiais užsienio rinkos žaidėjais, nors ir esame mažesnė nei vidutinė įmonė.
– Gal galima sujungti ūkininkus, kurie nori eiti į šį sektorių ir taip įgauti masto ekonomiką?
– Užauginti viena, visai kas kita – perdirbti ir parduoti. Mus gelbėja tai, kad mes turime unikalią grandinę nuo lauko iki stalo. Dirbame tiek žemės ūkyje, tiek maisto pramonėje. Jei ne tai, buvo momentų kai galėjome ir neatlaikyti. Verslas vystosi sinusoide ir buvo momentų, kai viena veikla turėjo palaikyti kitą.
Dėl to ir didelės prekybinės kompanijos, turinčios daugybę prekinių ženklų visada bus pasaulinėse rinkose pranašesnės už mažas įmones, kurios turi palyginti nedidelį asortimentą ir galimybę investuoti.
– Tačiau galima susėsti su kolegomis ir kelios didžiausios lietuviškos įmonės gali sukurti tokį asortimentą, kuris tenkintų ir didžiuosius tinklus.
– Lietuviams ši misija neįmanoma. Tai per daug keblu dėl nebendradarbiavimo kultūros ir konkurencijos teisės apribojimų. Be to, kadaise džiaugęsi kvalifikuota ir santykinai pigia darbo jėga, šiuo metu matome, kad lietuvių darbuotojai nekonkurencingi lyginant su lenkų ir tuo labiau ukrainiečių. Migracijos statistika taip pat negailestinga: iš Lietuvos išvažiavo 30 proc. žmonių. Yra ir kita emigracijos pusė – šalyje liko vaikai ir seneliai, o išvažiavo daugiau kaip 50 proc. dirbančiųjų. Tai taip pat kelia rimtų bėdų.
– Mes jau gyvename krizės sąlygomis?
– Gal ne krizės, o savotiško streso. Visos šalys konkuruoja tarpusavyje ir mes toje kovoje atsiliekame, pernelyg remiamės vidaus rinka. O čia irgi netrūksta iššūkių. Pavyzdžiui mokestinė sistema, prekybos koncentracija, kuri nušlavė smulkų ir vidutinį verslą. Iš kitos pusės atsiranda tokios šalys kaip Ukraina, kuri gavo lengvatines prekybos sąlygas ES. Vien dėl skirtingų gamybos sąlygų jie turi 30 proc. savikainos pranašumą. Lenkai turi pranašumą dėl mažesnių mokesčių. Ukrainos klimatinė zona tokia pat kaip Kanados. Jei pas juos bus įdiegtos technologijos, kurias pritaikys jų žemėms, mūsų grūdininkai konkuruoti negalės.
Lietuvos ydinga politika, nes mes išvežame grūdus, kurie yra tik žaliava. Turime galvoti apie pridėtinę vertę.
– Turite viską, ko reikia plėstis Ukrainai, neinate į ten?
– Ne. Mes orientuojamės daugiau į perdirbimą ir vakarų rinkas. Turime gamyklas Rusijoje ir Baltarusijoje. Baltarusijoje veikia panaši verslo sistema, kaip Lietuvoje.
Kalbant apie Ukrainą, kol kas ten nėra stabilumo, o sukurti tokį verslą kaip čia reikia velniškai daug darbo. Ten šiuo metu stipriausi investuotojai yra kinai.
– Negi viskas taip blogai?
– Nėra viskas blogai, bet kiek galima viską barstyti cukraus pudra, kažkas turi kalbėti apie ilgalaikės ekonominės politikos nebuvimo pasekmes. Mes tiesiog nesinaudojame savo, kaip mažos šalies, privalumais. Pavyzdžiui, sunaikinome atominę elektrinę, nors dėl to buvo nustebę net Prancūzijos ekspertai. Be to, niekaip neišsprendžiame normalaus biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimo bėdos. Ekonomikos vystymą palaiko ne turtingieji, o vidurinioji klasė. Apie kokį vartojimą galime kalbėti, kai žmonės gyvena žemiau skurdo ribos.
Aš savo direktoriams nuolat sakau, kad galvokite apie paprastus darbininkus, kurie iš 800 eurų algos turi išlaikyti tris vaikus ir kad jie gyvena ne taip gerai, kaip vadovai, uždirbantys po 5 tūkst. eurų per mėnesį.
Visgi didžiausia mūsų politinė bėda ta, kad neturime ekonominių alternatyvų. Kai kuriais skaičiavimais, jei būtume išlaikę atominę elektrinę, jos apyvarta galėjo siekti 30 milijardų, o pelnas ir valstybės pajamos – 10 milijardų. Dabar mes remiame Švedijos elektros gamintojus.
Pražiopsojome Astravo statybas ir mėginame su jais kovoti, nors žiūrint grynai ekonomiškai mums bendradarbiavimas gali būti naudingas. Įveiklintume Kruonį.
– Kodėl mūsų politikai nesirūpina ekonomika?
– Mūsų politikai ateina tik kadencijai ir su kiekviena kadencija keičiasi. Švedijoje negalima penkerius metus keisti krypčių, dėl kurių buvo sutarta.
Jei kalbėsime apie politiką ir ministrus, tai toks vaizdas, kad ten patenka žmonės, kurie nepritampa kitur. Kaip gali viešųjų ryšių specialistas vadovauti žemės ūkiui? Be to, iki šiol Prezidentūros politika buvo tokia, kad verslas tai blogis, su kuriuo reikia kovoti.
Mes patys sau susikūrėme daugybę barjerų. Pavyzdžiui, lenkai į ES reglamentus žiūri labai laisvai. O kai mes laikomės kiekvienos raidės, tampome tiesiog nekonkurencingais, nes sau užkėlėme perteklines reglamentavimo karteles, kurių net neprašė ES.
– Tačiau negali viskas būti tik blogai. Esame kažkuo pranašesni?
– Mes turime mažos šalies statusą, geografinius pranašumus. Negalima į viską žiūrėti tik per juodus akinius. Tačiau turime laviruoti. Keičiasi kartos ir požiūris. Dabar bendrovėms vadovauja mano amžiaus žmonės, reikia naujo požiūrio. Neišvengiamai reikės įsivežti žmones. Lenkijoje dirba virš trijų milijonų ukrainiečių. Lenkijos pramonininkui ukrainiečio darbo valanda kainuoja 7 eurai, o Lietuvos – 8,5 euro – taip skiriasi mokesčiai. Mūsų grupėje vidutinis atlyginimas 1500 „ant popieriaus“. Manau, tai normalus atlyginimas. Jei mokesčiai būtų kaip Lenkijoje, per metus taupytume 24 milijonus eurų. Už tiek mes pastatėme makaronų fabriką.
Manau, kad pas mus vienas didžiausių Europoje darbo užmokesčio apmokestinimų.
– Tačiau Estijoje vidutinis atlyginimas artėja prie 1200 eurų „į rankas“, kur jų stebuklo paslaptis?
– Estai tvarkėsi kitaip. Šalis nepraskolinta, verslas yra pagarboje. Energetinė sistema kitokia. Mes, kaip valstybė, prisiėmę per daug įsipareigojimų komerciniams bankams, brangių paskolų. Šiuos kreditus reikia aptarnauti ir tada apmokestiname viską, kas įmanoma.
Kai pasikeis mūsų vadybos principai ir politika, turėsime rezultatą. Tauta verta to, ką išsirenka. Prisiminkime istoriją.
Reikia atminti, kad vienas verslas niekada negalės kovoti su politikais. Protingas reguliavimas ir nuosekli ekonominė politika – privaloma, kad klestėti besikeičiančiam pasauly. Reikia įsivertinti, kur esame ir būti konkurencingais su kaimyninėmis šalimis.
– Kalbėjote apie galimą grupės pardavimą?
– Mes ieškome ne tiek finansinio investuotojo (pirkėjo), kiek technologinio lyderio ar investuotojo, turinčio rinkas mūsų produkcijai. Tikslas – įgyti strateginių privalumų Vakarų rinkose. Mes šiandien turime dvi dideles veiklos sferas. Viena – grūdai ir jų produktai, tokie kaip makaronai, kita – paukštininkystė.
Kaip minėjau, mūsų ir mūsų partnerių konkurencinį pranašumą lemia unikali verslo grandinė „nuo lauko iki stalo“. Pavyzdžiui grūdai, mes jais prekiaujame, eksportuojame ir dalį perdirbame į miltus, makaronus, gyvūnų maistą, pašarus galvijams ir broileriams. Kai patys dalį perdirbame, turime sinergiją ir galime būti pelningi bei užtikrinti pelną savo partneriams, ūkininkams auginantiems broilerius. Visas žemės ūkis vadinamas „centų verslu“. Didelių maržų nėra. Tačiau kai tuos centus surenki visoje grandinėje, gali gyventi ir suteikti darbo vietas beveik 4000 darbuotojų.
Kalbant apie vištieną, ji vienas pigesnių ir sveikesnių baltymų šaltinių, jos gamyboje išskiriama nedaug CO2, todėl augant gyventojų skaičiui tai perspektyvu. Tačiau užauginti viena, parduoti sunkiau. Lietuvos rinka persotinta.
Lenkijos gamintojai į tokią duobę, kaip mes dabar, pateko kur kas anksčiau. Dabar didžiosios jų maisto gamybos grupės jau priklauso užsieniečiams.
– Tačiau Lenkijoje išgyvena ir smulkieji.
– Juos palaiko valdžia. Kitaip nieko nebūtų.
– Kas bus su tais, kuriems duoda paramą ir skatina investuoti į fermas?
– Auginti broilerius galima tik jei turi kur parduoti. Pasaulio rinkos reikalauja labai kokybiško ir geros savikainos galutinio produkto. Visgi didžiausia politinė klaida buvo, kad didžiausią paramą skyrė augalininkystei, o ne galutiniam produktui. Su grūdais vis tiek nesukonkuruosime su Ukraina ar Rusija.
– Kokia tokių įmonių, kaip „Agrokoncernas“, kurie taip pat prekiauja grūdais, ateitis?
– Gera. Jie turi savo žemę ir patys augina grūdus. Jei būtų tik prekybininkai, būtų be galo sunku.
– Investuojate į nekilnojamą turtą, Vilniuje atidarėte viešbutį.
– Nekilnojamas turtas patrauklus tuo, kad nors atsiperkamumas ir ilgesnis, tačiau jei objektas patrauklioje vietoje, jis visada turės vertę. Tačiau tai šeimos verslas, kuris palyginti paprastai valdomas.
Pagrindinė įmonių grupės strategija yra plėtra. Rudaminoje pastatėme kepsnelių fabriką, kuris kainavo 35 milijonus eurų, į makaronų fabriką Alytuje investavome 25 milijonus eurų. Rudaminoje plėsime paukštienos perdirbimo liniją – galėsime per valandą perdirbti 2,5 karto daugiau produkcijos. Atsiperkamumas ilgas, tačiau jei nori konkuruoti tarptautinėse rinkose, turi plėstis.
– Ar pasiteisino paskirstymo sandėliai Nyderlanduose?
– Taip. Per ten skirstome produkciją po Europą. Nyderlandai stambus prekybinis centras ir kai būni šalia didelių srautų visada lengviau nei prekiauti iš Lietuvos, kuri gana atokiai. Savo geografinės padėties mes kaip valstybė neišnaudojame.
– Kokia mūsų perspektyva?
– Viskas bus gerai, jei neįsivarysime savęs į duobę. Konkuruojančios šalys aplink mielai pasinaudos mūsų nesėkme. Dabar nelygiom sąlygom turim konkuruoti su ukrainiečiais ir lenkais. Turime keistų politinių sprendimų. Pavyzdžiui, dujos, elektros energija pas mus kainuoja kur kas brangiau nei pas kaimynus. Kiekvienas toks klaidingas sprendimas reiškia, kad iš to uždirba mūsų kaimynai. Mes vietoj to apmokestinam ir „ubagui lazdą“. Jei pensininkas už 200 eurų perka būtiniausius maisto produktus pragyvenimui, iš jų 42 eurus atiduoda valstybei. Didžiojoje Britanijoje šioms prekėms PVM išvis netaikomas. Tuo pačiu mūsų visuomenėje tvyro įtampa, vartojimo nėra.
Ekonominėje politikoje mes elgiamės grubiai ir neprognozuojamai. Šiandien su politikais, ministrais kalbėti apie verslą nėra prasmės, nors su mūsų atvira ir maža ekonomika esame labai pažeidžiami. Didžiosios finansinės grupės savo aktyvus perkėlė į užsienį. Vadinasi, valstybėje kažkas blogai.
– Jūs kaunietis – kaip vertinate Žemės ūkio ministerijos perkėlimą?
– Manau, kad tai logiška, yra patalpų, veikia buvęs Aleksandro Stulginskio universitetas. Pavyzdžiui, Šveicarijoje ministerijos išmėtytos po kantonus. Į Vyriausybės posėdžius į sostinę važiuoja tik keli žmonės.
– Ačiū už pokalbį.
