Stambūs kompleksai, kurie dėl smulkių augintojų patiria didžiulių nuostolių – kai ūkyje randamas maro užkratas įvedama didelė apsauginė zona ir suvaržoma ten esančių perdirbimo įmonių bei kompleksų veikla – siūlo uždrausti laikyti kiaules patiems smulkiausiems ūkininkams, nes šie nesilaiko biosaugos reikalavimų.

Siūlo drausti

Kiti pasiūlymai ne tokie radikalūs. Pavyzdžiui, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba laikosi nuomonės, jog kiaules smulkiesiems reikėtų leisti laikyti tik šaltuoju metų laiku, kai užkrato pernešimo tikimybė kur kas mažesnė nei vasarą. Ekonomistai savo ruožtu siūlo atvirkščiai – skatinti gamybą, nes turime unikalią progą – kiauliena vienas iš nedaugelio produktų, kurių nepasigaminame daugiau nei reikia.

„Maras Lietuvoje sėkmingai plinta tiek laukinėje gamtoje, tiek pavieniuose ūkiuose ir užkrėsta teritorija didėja. Priemonės, kurios taikomos sustabdyti ligos plitimą ūkiuose neveikia. Turime vis daugiau atvejų smulkiuose ūkiuose“, – sako Saulius Leonavičius, UAB „Idavang“ didžiausio Lietuvos kiaulių augintojo, generalinis direktorius.

Verslininkas ir paaiškina kodėl taip vyksta – nors maži ūkininkai reikalavimų laikosi tik formaliai. O tai sukelia milžiniškas problemas didiesiems. Jei tokiame ūkyje randama liga ir netoli yra stambus kompleksas ar mėsos perdirbimo įmonė, ji patenka į apsaugos zoną ir tuo pačiu jos veikla apribojama. S. Leonavičius sako, kad taip dėl kelių žmonių hobio, nes finansiškai vienos ar dviejų kiaulių auginimas neatsiperka, patiria nuostolius verslas ir valstybė, kuriai sumokama mažiau mokesčių. „Idavang“ vadovas siūlo arba visiems griežtai laikytis biosaugos reikalavimų, arba tokiems smulkiems ūkiams drausti užsiimti šia veikla.

Kiaulių skaičius
© Organizacijos archyvas

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjas sako, kad kol kas tunelio gale šviesos nėra. Šiandien mes tik kovojame su maru ir tik draudžiame, tačiau realiai reikėtų skirti gana didelę dalį ES paramos statyti naujoms fermoms.

„Ūkininkams reikėtų padėti pastatyti šiuolaikinius tvartus iki 500 ar 1000 kiaulių, kurios būtų modernios ir saugios. Maras atėjo ne vieniems metams ir su juo teks išmokti gyventi“, – dėlioja ekspertas ir pripažįsta, kad maži ūkiai tiesiog nepajėgūs savarankiškai įgyvendinti visų reikalavimų ir prisitaikyti prie šiuolaikinės gamybos. Dažnai jie net nesupranta, kaip svarbu laikytis biosaugos reikalavimų, dėl to juose plinta liga.

„Paramos intensyvumas turi būti didelis, kad žmonėms ji būtų patraukli. Mėginti plėsti gamybą senovinėse fermose nėra prasmės“, – dėlioja A. Gapšys.

Bendrovės nenori išstumti mažųjų

„Sprendimui drausti smulkiems ūkininkams auginti kiaules mes niekada nepritarėme. Tai nelietuviškas kelias. Net mūsų asociacijos narys, stambus kiaulių augintojų kompleksas, prieštarauja nutarimui drausti auginti kiaules. Svarbu, kad žmonės būtų apsirūpinę biosaugos priemonėmis“, – savo nuomonę išsako Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asocacijos prezidentas.

P. Puskunigis sako, kad, pavyzdžiui, jį labai nustebino Žemės ūkio ministerijos sprendimas panaikinti kiaulių veislininkyste užsiimančią įmonę. Tai reiškia, kad lietuviškų veislių tiesiog neliks.
„Jau kalbama apie vakcinos prieš Afrikinį kiaulių marą sukūrimą. Galbūt tai padės. Sunaikinti galime labai greitai, tačiau atstatyti bus labai sunku. Ką veikti, kaime, jei savo sodyboje negalima užauginti kiaulės, o greitai dėl paukščių gripo gali būti uždrausta auginti ir vištas“, – savo poziciją išsakė P. Puskunigis.

Už stambiuosius

S. Leonavičius atkerta, kad Estijoje afrikinio kiaulių maro problemos nėra, nes ten nėra ir smulkių augintojų. Latvijoje ši problema mažesnė, nes ten smulkių ūkių irgi mažesnis nei pas mus. Verslininko žiniomis, pas mus šnipuotąsias augina apie 10 tūkst. lietuvių.

Vidmantas Paulauskas, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas sako, kad vieno atsakymo, kaip elgtis nėra. Jei atmesime socialinius ir politinius aspektus ir paliksime tik techninę dalį, tai kuo mažiau nesaugių ūkių, tuo tikimybė, kad bus taikomi apribojimai dėl atsiradusių ligos židinių bus mažesni.

„Nuo metų pradžios 8 protrūkiai ūkiuose. Jie prasideda karštuoju metų laiku, birželį. Pernai vien birželį turėjome 20 protrūkių, šiemet 5. Palyginus su laikytojų skaičiumi, tai menki skaičiai. Tikimės, kad priemonės, kurių ėmėmės, davė vaisius“, – aiškina V. Paulauskas ir sako, kad kol nėra didėjimo neaišku, ar reikia skersti kiaules mažuose ūkiuose. Bėda, kai protrūkis nutinka mažame ūkyje ir įvedama apsauginė zona nuo 3 iki 10 kilometrų. Į šias zonas, kuriose stipriai ribojama veikla, patenka dideli ūkiai ir perdirbimo įmonės. Jie negali prekiauti ir patiria didelius nuostolius.

Vidmantas Paulauskas
© DELFI / Domantas Pipas

Milžiniški nuostoliai dėl poros kiaulių

„Dėl to, kad dvi ar tris kiaules laikantis ūkininkas aplaidžiai laikė kiaules ir dėl to jį užklupo liga, žalą patiria didelės įmonės. Tokių atvejų yra. Kai šalia nėra didelių kompleksų, šios zonos tik formalumas“, – dėsto V. Paulauskas.

Tačiau VMVT vienas iš vadovų sako, kad komerciniais ūkiais laikomi tie, kur laikoma virš 10 šnipuotųjų. Nors kol kas tarnyba nėra pateikusi savo rekomendacijų, tačiau tam, kad būtų patenkintos visos pusės siūlo mažiems ūkiams kiaules auginti sezoniškai.

„Teritorijose, kur maras rastas šernų populiacijoje, nuo gegužės iki rugsėjo ar spalio mažiems ūkiams reikėtų atsisakyti kiaulių auginimo. Jas auginti tik rudenį ir žiemą, kai tikimybė, kad užklups liga daug mažesnė“, – dėlioja V. Paulauskas.

Jis pripažįsta, kad smulkieji visgi neįpranta laikytis biosaugos reikalavimų ir mažų fermų apsaugą įrengia tik tam, kad parodytų inspektoriams.

„Lenkijoje šeimai skirtas ūkis nuo 2–3 tūkst. kiaulių. Tai komercinis ūkis, kuris gali išlaikyti 4 asmenų šeimą. Ten tokių ūkių daug ir jie labai tvarkingi. Skaičiuojant ekonomiškai, vienas žmogus gali prižiūrėti, priklausomai nuo technologijos, gali prižiūrėti 1–2 tūkst. kiaulių“, – aiškina S. Leonavičius ir pastebi, kad tai lyg ir techninė problema, kuri tapo politine.

Verslininkas sako, kad kelių paršų auginimas ekonomiškai neturi prasmės. Taip augintos mėsos savikaina 2–3 kartus didesnė nei augintos komplekse.

Proga atsikovoti rinką

A. Gapšys sako, kad iki 2012 m. kiaulių užsiaugindavome pakankamai. Pusę jų augdavo kompleksuose, kita dalis pas mažus ir vidutinius ūkininkus. Tačiau kai pakilo grūdų kaina, žmonės pamato, jog savo derliumi šerti paršus neverta, geriau tiesiog parduoti kviečius ir pradėjo masiškai trauktis. Instituto duomenimis, liko tik 10–15 proc. mažų ūkininkų, kurie dar augina kiaules.

„Žmones reikia skatinti grįžti į šią sritį, tačiau to nebus be paramos ir paskatinimo. Dabar juos tik gąsdiname. Praeis dar penketas metų ir auginti nebenorės niekas, nes mėsos importuotojai dabar stengiasi užsiimti kuo didesnę rinkos dalį ir tuo pačiu stumia mūsų ūkininkus. Jie gali konkuruoti, nes danai, belgai, vokiečiai, jau turi modernias fermas ir sugeba kiaules auginti pigiau nei mes. Mes naujų modernių fermų statyboms paramos praktiškai neskyrėme, tik modernizavome senas. Mums reikia naujų fermų“, – dėsto A. Gapšys, pabrėžiantis, kad kiaulininkystė, skirtingai nuo daugelio kitų sričių, unikali tuo, jog mes dar galime mėsą parduoti vidaus rinkoje, yra perdirbimo įmonės.

Ekspertas sako, kad pagal kiaulių bandų dydį, jei analizuosime pramoninius ūkius, laikančius virš 1000 šnipuotųjų, esame lyderiai Europoje. Pas mus vidutinis bandos dydis 12 tūkst. kiaulių.