– Ar bus krizė, galbūt ji prasidėjo, tik mes, paprasti mirtingieji, tikrąjį smūgį pajusime vėliau?
– Kalbų apie tai yra. Aš buvau vienas iš tų, kurie taip pat kalbėjo, kad tuoj bus krizė. Prisimenu 1999 ir 2008 m. krizes ir laukiau, kad šiuo metu prasidės kritimas. Tačiau kol kas bent jau savo įmonėje nematau nieko blogo. Tačiau taip gyvena ne visi sektoriai. Pavyzdžiui, labai sunkiai verčiasi statybininkai. Nors dabar nekilnojamojo turto bumas, tačiau jie nesuvaldo atlyginimų kilimo. Laimi konkursus, algos kyla ir įvykdyti užsakymų nebesugeba.
– Kaip gyvena maisto perdirbėjai?
– Šiemet blogai gyvens mėsos perdirbėjai, nes brangsta žaliava, tačiau kainos parduotuvių lentynose taip nekyla. Mažiesiems kainas mes pakėlėme, didesnieji tikėjosi, kad kainos kris ir jų produkcija nebrango. Dabar vyksta derybos. Šiandien mes skerdieną perkame brangiau nei parduodame. Aišku, kad ji brangs.
Pienininkai taip pat gyvena ne geriausius laikus.
Kalbant apie vaisius ir daržoves obuoliai atpigę nerealiai. Svogūnai ir bulvės išbrangę ir Lietuvoje jų jau nebėra. Svogūnus teko vežtis iš Uzbekijos, ko niekada nebuvo. Užtekdavo Europos derliaus. Tiesiog buvo mažas derlius ir jo dalį ūkininkai eksportavo.
– Daug kalbame apie regionų atskirtį, o kaip reali žmonių perkamoji galia?
– „Iki“ paskelbė, kad jų apyvarta pernai buvo 10 proc. didesnė, „Maxima“ 5 proc, mūsų 7 proc. augimas. Kiek augo „Lidl“ nežinome. Aišku, kad perkamoji galia kyla. Apyvartos auga regionų sąskaita, ne Vilniaus. Sostinėje geresni atlyginimai buvo ir anksčiau. Matome, kad dabar į regionus atėjo didesni pinigai. Šiandien būtų gėda prisipažinti, kad nerandi darbo. Žinoma, ne visada jis ypatingai gerai apmokamas. Mes suprantame, kad algos ne vakarietiškos, bet artėja.
– Tačiau kainos nesiskiria nuo Vakarų?
Nors visi pyksta kai sakai, kad maisto kainos pas mus gerokai mažesnės nei Vakaruose, tačiau iš tiesų pas mus dar gerokai pigiau.
– Pajutote Vyriausybės kovą su kainomis, remiamas mažas parduotuves, būsimus vaučerius?
– Jie jau turėjo galioti, kur jie? Žinau vieną paprastą dalyką – ekonomikoje veikia tik protingi ir logiški sprendimai. Žinoma, įvairios iniciatyvos gali būti tam tikrą laiką, palaikomos mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau tai nebus ilgalaikis projektas. Vaučeriai tiesiog nesąmonė, tai nėra racionalu.
Kalbant apie mažas parduotuves, prieš 10 metų konservatoriai skatino pieno automatus ir smulkią prekybą. Ne vienas ūkininkas, susigundęs šiuo keliu, bankrutavo. Dabar žmones vėl įtraukia į projektus dėl savo politinių tikslų. Atsakomybės kai dalyvaujantys patirs nuostolius niekas iš politikų neprisiims.
– Ūkininkai, smulkūs tiekėjai dirba profesionaliau?
– Jie keičiasi ir padėtis gerėja, bet lenkai vis tiek kol kas efektyvesni. Dėl to ir mėsos bei kiti produktai ten pigesni, tačiau ir mes judame į priekį. Kitaip lenkai mus tiesiog išstums, nes mes, prekybininkai, priversti iš jų pirkti pigesnę produkciją. Mūsų mažieji dar nesuvokia, kad jiems svarbu savo produktus parduoti ne mums, o kad gaminius iš lentynų nupirktų žmonės. Jie pyksta, kad mes nenorime jų gaminių, tačiau jie nemato, kad mes produktų nenorime todėl, kad jų paprasčiausiai neperka. Didieji tarptautiniai tiekėjai daro viską, kad prekės būtų patrauklios galutiniam pirkėjui. Mūsų mažieji įsivaizduoja, kad jų funkcija baigiasi tuo, jog gaminius įsiūlo mums.
– Kaip gyvena patys prekybos tinklai, „Lidl“ atima iš kurio nors pinigus ir rinką?
– „Lidl“ atėjo ekonomikos kilimo momentu ir pasiėmė to kilimo vaisius. Be jo, tiesiog būtume augę daugiau. Kritimo nėra nė pas vieną. Gali būti, kad mes bendrai valgome mažesnius rinkos žaidėjus, nes augimas nėra kainų didėjimo sąskaita. Pernai rugsėjį lyginau kainas su buvusiomis prieš 10 metų. Jos praktiškai nekito. Žinoma, jei lyginsime 2009 m., kai buvo krizės įkarštis ir visi karpę viską, ką įmanoma, 2019 m. rugsėjį jos bus pakilusios.
– Kaip suprantu, didieji prekybininkai gyvena ramiai?
– Penki didžiausi tinklai šiandien labai stiprūs ir toliau augina lašinius. Tačiau yra vienas nežinomasis – elektroninė prekyba. Visgi, manau, kad dar 8 ar 10 metų maisto sektoriuje ji nekonkuruos su tradicine. Tiesiog parduoti produktus ta pačia kaina kaip parduotuvėje su pristatymu neišeina, nes pristatymas gana brangus. Tradicinė parduotuvė dirba su 2–4 proc. marža. Elektroninė prekyba gali vystytis tik jei sugebėtų bent 10 proc. pakelti kainas, tačiau tai bus sunku, nes paprastų parduotuvių tinklas ypatingai tankus. Be to, pas mus mažai turtingų žmonių, kurie galėtų sau leisti pirkti brangiau. Jei reikės rinktis, ar sumokėti papildomai 5 eurus už pristatymą, ar pėsčiomis eiti į parduotuvę, dauguma rinksis pasivaikščiojimą. Čia bėda ta, kad neveikia masto ekonomika. Tai gali pakeisti tik naujos technologijos.
Verslininkai, kurie ateina į šią sritį nesuvokia, kad skirtingai nuo pramoninių prekių, nėra didžiulių antkainių ir dalį produktų tenka prarasti dėl sugedimo, nes tai irgi dideli pinigai.
– Tradicinis klausimas, ar trūksta darbuotojų?
Jau pripratau klausyti parduotuvių direktorių skundų, kad jiems trūksta žmonių. Realiai yra parduotuvių, kur trūksta, tačiau yra ir tokių, kur sudaromos norinčių dirbti eilės. Jei moki kentėtiną – sąmoningai taip sakau – atlyginimą, žmonių galima rasti. Sutinku, kad kol kas algos prekybos sektoriuje per mažos ir mes toliau inicijuosime jų kėlimą. Tačiau negalime būti vieninteliai. Algas turi kelti visi, kitaip būsime nekonkurencingi. Mes per mėnesį išmokame algų, įskaitant mokesčius, 3,3 milijono eurų. 10 proc. didinimas tai 300 tūkst. eurų.
Minimumą būtina didinti. Jis nusako kryptį visiems kelti algas. Iki to momento, kol algos bus per didelės ir užsienio investuotojai nustos investuoti dar toli. Kai algos pakyla, įmonės tiesiog peržiūri procesus ir pradeda dirbti efektyviau. Kur tobulėti turime ir mes patys.
– Kokia šiandien Lietuvoje yra tinkama alga?
Parduotuvėje vidutinė alga „į rankas“ turi būti bent 800 eurų už normalias darbo valandas. Tai, kaip vadinu, „kentėtina“ alga. Dabar pas mus virš 600 eurų ir ji turi kilti. Sandėliuos žmonės jau dabar uždirba kur kas daugiau nei 800 eurų. Iki 800 eurų reikėtų nueiti per 1,5-2 metus. Tada spartus algų kilimas turėtų stabtelti ir visiems būtų gerai. Vokietijoje, mano žiniomis, parduotuvės vidurkis apie 1200 eurų. Mes nuo jų turime atsilikti apie 30 proc. ir tai bus teisinga šiandien dienos proporcija.
Rugsėjį mes didinsime algas. Jau du metus iš eilės algas didiname apie 18 proc. Suprantu, kad jei žmonėms neduosime uždirbti, jie neateis pas mus ir pirkti. Man keisti mažųjų verslininkų skundai, kad didinant algas jie neišgyvens. Tačiau kaip jie gali išgyventi, jei žmonės neturės iš ko pas juos pirkti. Žinoma, atlyginimų kilimas negali įvykti staiga. Tiksiuosi, kad taip ir bus, jei tik nieko neįvyks ekonomikoje, nes mūsų augimas šiandien labai trapus.
– Ačiū už pokalbį.
