2018 m. žemės ūkio bendrosios produkcijos pagaminta už 2,18 mlrd. EUR, arba 9,5 proc. mažiau nei 2017 m., remdamasis išankstiniais duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas.

Kita mūsų bėda – per kelis paskutinius metus kaimynai lenkai ženkliai šoktelėjo į priekį ir mes jau nebesugebame atlaikyti jų spaudimo. Pas mus pieno primilžiai pradėjo mažėti, o Lenkijoje, Žemės ūkio rūmų duomenimis, per metus pašoko milijonu tonų. Jei anksčiau veršelius lėktuvais skraidindavome į Izraelį, Nyderlandus, dabar juos vežame į Lenkiją. Į ten pat keliauja ir geriausių melžiamų karvių bandos.

Egidijus Mackevičius, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius sako, kad kaimynai pagal galvijų kiekį jau tapo matomu Europos žaidėju. Ten lengviau įsteigti tokius objektus, kaip paukštynai, penėjimo stotys, ūkininkai turi daugiau stimulų kurti tokius ūkius.

Lenkai konkurencingesni

„Lenkai paskutiniai įvykdo visus ES aplinkosaugos reikalavimus ir taip pratęsia savo konkurencingumą“, – vieną iš paprastų receptų vardina E. Mackevičius ir sako, jog prognozės liūdnos: „gyvulininkystės perspektyva miglota. Jaučiame, kad galvijų nuolat mažėja, nes jautiena pas mus tai pienininkystės, kuri taip pat traukiasi, produktas. Matome, kad dingsta pavieniai laikytojai, vyksta koncentracija“, – kaip keičiasi sektorius pasakoja E. Mackevičius.

Iki šiol mūsiškius maitino Rusija, kuri sąlyginai brangiai mokėjo už „išmelžtas“ karves, kurių mėsa ne tokia kokybiška, kaip mėsinių gyvulių. Kai eksportas į Rytus sustojo ir teko ieškoti naujų rinkų, paaiškėjo, jog jei Vakaruose aukščiausią mėsinių galvijų standartą atitinka 40–50 proc. raguočių, pas mus 10–11 proc. Pasak E. Mackevičiaus, apie 50 proc. raguočių mėsa tinka tik tolimesniam perdirbimui. Kiti „viduriukas“, nors ir ne toks kokybiškas. Mes paprasčiausiai negalime surinkti reikalingo kiekio, kad užsiimti didesniu eksportu. Lietuvoje pagaminama maždaug dvigubai daugiau jautienos nei suvartojama, dėl to prekyba su užsienio partneriais neišvengiama.

Egidijus Mackevičius

Patys ūkininkai į susidarusią padėtį žvelgia kiek kitaip

„Gyvulininkystėje yra dvi problemos. Pirma, tai nepasitikėjimas perdirbėjais ir jų siūloma kainodara. Kita bėda – labai žemos supirkimo kainos. Jei mėsinio buliaus, kurį reikia auginti dvejus metus, ir išmelžtos karvės kilogramo supirkimo kaina skiriasi 10–15 proc. tai nesusipratimas. Niekas nenori dirbti dvejus metus ir gauti kapeikas. Šiandien mėsinių galvijų auginimas nuostolingas“, – atkerta Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas.

Perdirbėjai sako, jog pasiūlyti didesnę kainą galėtų tik tada, jei mokėtų ne už gyvą svorį, kaip yra dabar, bet pagal įvertinimą, kaip ES. Paprasčiau kalbant, kai galvijas atvežamas, paskerdžiamas ir ekspertas jį įvertina. Pagal kategoriją, kuri suteikiama skerdienai ir mokama. Tačiau pas mus perkami gyvi gyvuliai ir mokama tiesiog pagal jų svorį.

„ Atsiranda perpardavinėtojų klasė, kurie asmeniškai pažįsta atskirų regionų ūkininkus, profesionaliai įvertina gyvulius, juos superka ir perparduoda įmonėms. Atsiskaitymai vyksta grynais iš karto. Žmonės sutinka kai jiems moka mažiau, bet iš karto“, – dėlioja E. Mackevičius ir sako, kad negalima lyginti mūsų ir ES kainų. Ten kaina prie gamyklos vartų, pas mus ūkininko kieme.

Lietuviai į mėsinę gyvulininkystę metėsi kai buvo skirta didelė parama. Tačiau dabar supirkimo kainos iki 25 proc. krito visoje Europoje. J. Talmantas sako, kad bėda – pas mus nėra masto ekonomikos. Pavyzdžiui, Kanadoje bandos 1000–2000 galvijų. Pas mus žmonės laiko 10–20 raguočių. Austrijoje ar Čekijoje žmonės laiko 30–50 galvijų ir patys dirba. Mūsiškiai svajoja, kad iš keliolikos raguočių galės pragyventi visa šeima ir išleisti vaikus į mokyklą.

Nori gyventi be darbo

„Tokios bandos kaip pas mus tik priedas prie samdomo darbo. Iš to neišgyvensi. Jei laikai 150–200 melžiamų karvių ir dirba šeima, tai gali būti verslas. Mūsų šeima valdo 1200 hektarų, užsiimame tik grūdais ir samdome tik keletą žmonių. Vadovauti nėra kam. Dirbame patys. Pats kai reikia sėdu į kombainą, ieškome technologijų, kad mažintume savikainą“, – aiškina J. Talmantas ir sako, kad pas mus žemės ūkio politika gan keista. Pavyzdžiui, nyksta smulkioji kiaulininkystė. Nors įsivežam 60 proc. kiaulienos ši sritis neremiama. Nors tuo pačiu skiriama parama avims ir ožkoms ir žmonėms perėjo į šią sritį, bet šios mėsos niekam nereikia. Mes nežiūrim į tai, ko reikia rinkai.

„Turime problemą, nes avių auginame daug, paramos joms skirta daug, tačiau kokybiškos mėsos, kuri paklausi, neturime. Auginame vilną, kurios niekam nereikia. Kai Žemės ūkio ministerija vietoj kiaulių dėl Afrikinio kiaulių maro pradėjo skatinti avių auginimą, sakiau, kad tai bus klaida, nes jų neturėsime kur dėti. Jų tradiciškai nevalgom, eksporto rinkų neturime“, – pasakoja A. Gapšys ir prognozuoja, kad iš 10 augintojų liks vienas, kiti nusivils ir skaičiuos nuostolius.

Naikinami maži ūkiai

Ūkininkų sąjungos vadovas sako, jog vietiniai perdirbėjai nenori mokėti už kokybišką jautieną, nes vietiniai pirkėjai neturi perkamosios galios, vakarietiškomis kainomis jos neparduosi.

„Siūloma sunaikinti smulkius kiaulininkystės ūkius ir palikti stambiuosius, tačiau tai ne išeitis. Iliuzija, kad šie fabrikai pakels mūsų šaką. Mes neturime vizijos, ko reikia“, – aiškina J. Talmantas.

Ekspertai taip pat nelinkę kaltinti tik vienos pusės.

„Perdirbėjai sako, kad dabar turi rinkas, tačiau neturi galvijų. Iš kitos pusės labai ryškus sezoniškumas. Rudenį, kad nereikėtų ruošti pašarų, ūkininkai masiškai išparduoda gyvulius ir jų kaina krinta euru už kilogramą, nors palaikius iki vasario mėnesio būtų galima raguočius realizuoti kur kas brangiau“, – aiškina Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.

Iš kitos pusės, dėl įvairių ribojimų mes negalime eksportuoti gyvų gyvulių ir tai taip pat palaiko palyginti žemą jų kainą Lietuvoje. Ekspertas sako, kad buvo ir kita alternatyva – išveždavo veršelius ir tai leido vidaus rinkoje šiek tiek palaikyti kainą, nes gyvulių trūko.

Perdirbėjų dilema

„Jei įstojant į ES mes žiūrėjome į gamybą, dabar skatinamas gyvenimas iš išmokų. Kuo daugiau žemės turi, tuo daugiau lėšų gaus“, – aiškina A. Gapšys.

Visgi išeičių ieškoma. E. Mackevičius sako, kad kartu su Žemės ūkio rūmais inicijuoja projektą, kaip paskatinti rūšiavimą ir atsisakyti prekybos „gyvu svoriu“. Skerdyklos kiekvienas skerdimas bus filmuojamas ir, jei kils konfliktas, nepriklausomi ekspertai įvertins kas teisus. Tiesioginių transliacijų iš skerdyklų nebus.

„Norime parodyti, kad ne mūsų pusėje problema. Reikia keisti pačių ūkininkų požiūrį. Pavyzdžiui, išaiškinti žmonėms, kad prieš parduodant karvę ją reikia geriau šerti keletą mėnesių ir jos mėsa iš karto pateks į aukštesnę kategoriją“, – aiškina E. Mackevičius.

Jis prisipažįsta, kad visas sektorius dabar sprendžia dilemą, ką toliau daryti. Norint pakelti kainas už kokybišką mėsą ir konkuruoti su kaimynais tektų drastiškai mažinti kainą pigiausiai pieninių karvių mėsai, kurios supirkimas dabar dotuojamas pigiau perkant mėsinius galvijus.

„Tokį sprendimą visuomenę sutiks priešiškai, tačiau, iš kitos pusės, lenkai pas mus perka tik geriausius gyvulius. Pigiausių jie nereikia. Išeitis būtų masinis gyvulių vertinimas atsisakant pirkti pagal gyvą svorį. Tačiau teisiškai priversti visas įmonės taip elgtis neįmanoma“, – dėsto E. Mackevičius.

Asociacijos vadovas vardina ir kitus žingsnius, kurie galėtų pakeisti situaciją, pavyzdžiui, paskatinti šios mėsos vartojimą, nes, skaičiuojant vienam žmogui, jis kur kas mažesnis nei Vakarų Europoje. Mes vartojame 4–5 kg gyventojui per metus, ES 15–20 kg. Jei vartotume bent po 8 kg, jautienos jau truktų ir vidaus rinkoje, nes mes jos pagaminame dvigubai daugiau nei suvartojame. Tą galima pakeisti lietuvišką jautieną grąžinus į viešuosius pirkimus ir ją tiekiant mokykloms, darželiams, kariuomenei. Šiandien čia dominuoja pigiausia vištiena.

„Mūsų įmonės ir ūkininkai net negali dalyvauti konkursuose, nes reikalaujama kartu su mėsa tiekti ir bulves bei morkas. Tą padaryti gali tik prekybininkai, kurie mėsą importuoja“, – aiškina E. Mackevičius ir sako, kad šiandien reikia konkuruoti su ES perdirbėjais ir ūkininkais, kurie gauna kur kas didesnę paramą nei mūsiškiai.

Liūdna statistika

Gyvulininkystės produkcijos vertė smuktelėjo 3 proc. Tam įtakos turėjo 3,3 proc. sumažėjusios gyvulininkystės produkcijos supirkimo kainos, iš jų labiausiai mažėjo kiaulių (12,2 proc.), kiaušinių (7,9 proc.) bei pieno (4,2 proc.) supirkimo kainos.

Gyvulininkystės produkcijos apimtis paaugo 0,3 proc., nes buvo daugiau surinkta kiaušinių (18,4 proc.), išauginta kiaulių (3,1 proc.) ir galvijų (0,5 proc.). Tiesioginės išmokos žemės ūkio produkcijai sumažėjo 0,6 proc. ir sudarė 331,1 mln. EUR, o kitos subsidijos gamybai augo 4,3 proc. ir sudarė 191,1 mln. EUR.