Plantaciniuose miškuose žaliavinės medienos iš hektaro gaunama gerokai daugiau ir greičiau nei tradiciniuose miškuose. Pavyzdžiui, Lietuvoje dauginama bei išpopuliarinta hibridinė drebulė per 25 metus gali pasiekti 25 metrų aukštį ir 25 cm kamieno skersmenį.
Tokia menkesnės vertės mediena gali tikti biokurui, malkoms ar popiermedžiui. Pastebima, kad plantacijos žada ne tik greitesnį pelną, bet galėtų padidinti ir šalies miškingumo rodiklį.
Tačiau greitai augančių hibridinių medžių veisimą lydėjo specialistų nesutarimai dėl naudos ar poveikio aplinkai.
Jau ruošiasi medžiapjūtei
Telšių rajone verslininkas Albinas Monstavičius valdo bene vienintelę Lietuvoje juodųjų tuopų plantaciją, kuri sulaukė ir mokslininkų dėmesio. Šių medžių sodmenų jis parsivežė dar 2004 metais iš Italijos ir užsodino apie 17 hektarų. Dabar bendrovės „Kietasis biokuras“ vadovas jau galvoja apie medžiapjūtę, nes kamienų skersmenys tam jau tinkami.
„Anuomet norėjau įrodyti, kad įmanoma tokias plantacijas pas mus auginti. Aišku, 3000 kilometrų vežti medžiai ilgai adaptavosi, mums trūko ir patirties. Sodinant reikėjo išgręžti per metro gylio duobes, kad šaknys pasiektų gruntinius vandenis, penkerius metus kultivuoti. Komerciškai galbūt tai buvo nenaudingas projektas. Be to, nesinaudojome jokia europine parama, kaip tai darė tie, kurie sodino populiarias hibridines drebules. Esame ir jų įveisę, tačiau rezultatas netenkina“, – DELFI pasakojo A.Monstavičius.
Bendrovės „Euromedienos grupė“ kelių šimtų hektarų plote auga hibridinės drebulės bei tuopos. Pasak jos direktoriaus, Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko pavaduotojo Mindaugo Šilininko, prieš dešimt metų bendradarbiaujant su pramonės įmonėmis ir mokslininkais kilo idėja užsiauginti medienos bei biomasės greičiau nei tradiciniuose miškuose.
„Kelerius metus dirbome su Miškų institutu, kol pirmieji šalyje pradėjome dauginti hibridines drebules. Dabar labiau orientuojamės į tuopas. Drebulės pasiteisino, bet ieškome, kas duoda greitesnį ir geresnį rezultatą. Pirmųjų kirtimų laukiame po 7–8 metų“, – DELFI pasakojo jis.
Taikosi į bioekonomikos plėtrą
A.Monstavičius juodųjų tuopų plantacijos medieną ketina panaudoti biokurui, o dalį – taros gamybai. Bendrovės „Euromedienos grupė“ planai kur kas didesni.
„Tikimės, kad kokybiniai pokyčiai sektoriuje įvyks artimiausiais metais. Skandinavai labai daug investuoja į medienos perdirbimo gamyklas. Modernios technologijos leidžia iš medienos gaminti produkciją, kuriai anksčiau buvo būtini naftos produktai. Iš 20 metų amžiaus plantacijos gauta žaliava joms gali tikti. Lietuvoje taip pat atsiras naujos gamyklos“, – įsitikinęs M.Šilininkas.
Pašnekovas pridūrė, kad medienos panaudojimo paskirtį lems supirkimo kaina. Jo pastebėjimu, plantaciniai miškai plėsis, bet jie bus tik kaip papildomas žaliavinės medienos šaltinis.
„Kietasis biokuras“ vadovas svarstė, kad plantaciniai miškai gali turėti kažkokią perspektyvą, bet pats antrą kartą, matyt, į tą pačią upę nebebris. Anot A. Monstavičiaus, brangioje žemėje auginti trumpos rotacijos medžius yra prabanga.
Teko įveikti priešpriešą
Plantacinių miškų kategorija – IV B grupė – Miškų įstatyme apibrėžta tik prieš trejus metus. Tačiau bandymai Lietuvoje užveisti greitai augančių medžių plantacijas prasidėjo gerokai anksčiau. Šių medžių plotai sparčiai augo nuo 2008 metų, kai jų buvo užsodinta 75 hektarai, bet 2014 metais stabtelėjo. Tai lėmė ir pasikeitusios europinės paramos gavimo sąlygos.
Privačių miškų savininkų asociacijos vadovas Aidas Pivoriūnas DELFI priminė, kad anksčiau dėl žinių stokos ir per didelės baimės prieš plantacinius miškus buvo didelis nusiteikimas, tačiau dabar akivaizdu, kad jie turi perspektyvą.
„Buvo priimti sprendimai, kad Europos šalys neeksperimentuos su atvežtiniais augalais, o laboratorijose bus kiek pakoreguotos vietines medžių rūšis. Dabar matome Europoje didelius greitai augančių šviesiamėgių lapuočių medžių rūšių plantacijų plotus. Štai stebėjau Anykščių rajone mūsų mokslininkų išvestų hibridinių drebulių mišką – auga įspūdingai: po 3 metrus per metus. Ši nuvertinta medžių rūšis turi labai didelį potencialą. Pirmųjų rezultatų Lietuvoje sulauksime po penkerių metų“, – kalbėjo jis.
Mato neišnaudotas atsargas
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškų politikos skyriaus vedėjas dr. Nerijus Kupstaitis plantaciniams miškams didelės perspektyvos nemato.
„Tai tikrai nėra tie miškai, kurie turėtų užimti reikšmingą dalį naujai įveisiamų miškų plotuose, nekalbant jau apie bent kiek reikšmingesnę visų Lietuvos miškų dalį. Plantacinių miškų plėtrai Lietuvoje nėra ir poreikio. Jei kas galvoja, kad plantaciniai miškai reikalingi dėl papildomos medienos, tai galiu atsakyti, kad pirmiausia reikia racionaliau panaudoti tradiciniuose miškuose sukauptas medienos atsargas“, – DELFI komentavo jis.
Pasak N.Kupstaičio, Valstybinių miškų urėdija plantacinių miškų iš viso neįveisinėja, o privačiose žemėse taip pat daugiausia sodinama neplantacinių miškų, nes skiriama ES parama pagal Kaimo plėtros programą pirmiausia orientuota į „normalių“ miškų įveisimą – taigi plantacinių miškų veisti privačios žemės savininkams dažniausiai paprasčiausiai neapsimoka.
Plėtrai trukdo apribojimai
Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto lektorius dr. Julius Bačkaitis nemato nieko blogo, kad atliekamuose žemės plotuose žmonės augins ne žemės ūkio kultūras, o greitai augantį mišką.
“Ir oras bus švaresnis, ir dirvožemis savaip bus pagerintas. Be to, taip galime pasiekti ir mūsų norimą didesnį miškingumą. Tačiau valstybė norinčiųjų auginti plantacijas atžvilgiu keistai elgiasi. Ši miškų kategorija dar nebuvo įteisinta, o jau nustatė apribojimus. Svarbiausia kliūtis – reikalavimas tęsti miškininkystę: jei žmogus savo žemėje už savo pinigus pasodina plantacinį mišką, valstybė leis po 15 metų išsikirsti, bet jis turės vėl atkurti mišką. Tai joks sveiko proto fizinis asmuo dabar tuo neužsiims. Kam sprausti į rėmą, kai plantacinį mišką galima prilyginti kukurūzų laukui“, – DELFI svarstė jis.
Mokslininkas nesižavėjo šalies plantacijose išpopuliarėjusios hibridinės drebulės savybėmis: ji greitai auga, bet kamieno žievė yra itin minkšta, todėl labai patraukli žvėrims, o ūgtelėję medžiai lengvai išvirsta, nes neproporcingai greitai užauga lyginant su šaknimis.
Statistika rodo nulį
Privačių miškininkų skaičiavimais, Lietuvoje gali būti pasodinta per 7–8 tūkst. hektarų greitai augančių medžių plantacijų. Pagrindinė dalis – hibridinės drebulės.
N. Kupstaitis pabrėžė, kad kalbant apie plantacinių miškų statistiką reikia įvertinti sąvokų skirtumus – pasirodo, kad šių miškų grupės apskaitoje šiuo metu nurodomas nulis hektarų.
„Tai reiškia, jog visi anksčiau įveisti miškai yra neplantaciniai miškai, kol nepakeista tų miškų grupė“, – paaiškino jis, neprieštaraudamas privačių augintojų turimiems skaičiams.
Jis priminė, kad plantaciniais miškais laikomi tokie miškai, kuriuose taikant spartaus auginimo technologijas auginami greitai augančių medžių rūšių medynai, kurių kirtimo amžius turi būti ne mažesnis kaip 15 metų. Be to, pagal tokį apibrėžimą plantaciniai miškai nėra skirti biokuro gamybai, nes per 15 metų jau galima užauginti pramonei tinkamą žaliavą.
Plantaciniai miškai gali būti sukuriami tik naujai įveisiant juos ne miško žemės plote. Juose gali būti veisiami įvairių rūšių beržai, juodalksniai, baltalksniai, drebulės, tuopos, maumedžiai ir šių medžių rūšių hibridai, eglės.
