Mes patys metų metais ES pateikinėjome iškreiptą statistiką, pagal kurią buvome ypatingai pigia šalimi. Tiesiog ūkininkams taip buvo patogiau laikytis reikalavimų, prisiimtų gaunant ES paramą, politikai pro pirštus žiūrėjo į reikalavimus versti teisingą ir griežtą buhalterinę apskaitą. Tą pripažįsta tiek patys ūkininkai, tiek politikai.

„Europos Komisija (EK) dabar sako, jog pas mus viskas labai pigu, todėl suvienodinti išmokas su ES šalimis senbuvėmis nėra priežasčių ir šiandien mums tai viena didžiausių problemų. Tuos skaičius, kuriais remiasi EK, pateikėme patys. Tiesiog Statistikos departamentas surenka ir analizuoja duomenis, kuriuos deklaracijose (terminas patikslintas, DELFI) pateikia patys ūkininkai“, – sako Venantas Griciūnas, žemės ūkio viceministras.

Politikas sako, jog kiek gelbsti tai, kad EK ima du pagrindinius rodiklius – žemės, kuri sparčiai brangsta, kainą ir vidutinį atlyginimą. Mes ir kitos Baltijos šalys, siūlome skaičiuoti ne tik šiuos rodiklius, bet ir kitas išlaidas, taip įrodydami, kad nesame pigi šalis.

V. Griciūnas aiškina ir kaip nutiko, jog statistiškai mes tapome ypatingai pigia šalimi. Mums bėdų pridarė mūsų pačių mentalitetas.

„Nors ūkininkai kalba, kad, pavyzdžiui, be 800 ar 1000 eurų „į rankas“ ūkiuose jau niekas nenori dirbti ir dalis žemdirbių tiek moka legaliai, kiti moka neoficaliai, o deklaruoja 200–300 eurų. Vidurkis 400 – 500 šimtai ir šis skaičius nusiunčiamas „Eurostatui" kaip oficialius vidutinis atlyginimas mūsų žemės ūkyje. Belgas ūkininkas, moka nuo 800 iki 1400 eurų į rankas, ir šiuos pinigus deklaruoja bei sumoka visus priklausančius mokesčius“, – dėlioja viceministras.

Vidutinis atlyginimas viena iš svarbiausių sudedamųjų dalių skaičiuojant ūkių sąnaudas. Tačiau mes turime ir kitą bėdą – dalis smulkių ūkininkų tiesiog neskaičiuoja savo sąnaudų ir kai reikia jas vertina „iš akies“ ir būtent tokius skaičius jie pateikia kai jų paprašo statistikos. Be to, šiame sektoriuje pakankamai didelis šešėlis.

„Dažnai žemdirbiai net negali realiai įvertinti savo sąnaudų, nes Lietuvoje milžiniška šešėlinė pesticidų, sėklų, trąšų rinka“, – dėsto V. Griciūnas (citata tikslinta DELFI).

Lietuvos statistikos departamentas, DELFI atsiųstame komentare rašo, kad atlikdamas žemės ūkio statistinius tyrimus ir apklausdamas ūkininkus ir šeimos ūkius, remiasi Lietuvos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro valdomų Ūkinių gyvūnų ir Valdų registrų bei supaprastintų tiesioginių išmokų informacinės sistemos duomenų bazės duomenimis.

Šių tyrimų pagrindu Lietuvos statistikos departamentas rengia ir skelbia, taip pat teikia „Eurostatui“ informaciją apie: ūkinių gyvūnų skaičių pagal rūšis, kaitą per ataskaitinį laikotarpį, gyvulininkystės produktų (mėsos, pieno ir pieno produktų, kiaušinių, vilnos, medaus) gamybos kiekius; žemės ūkio augalų plotą (pasėtą, nuimtą) ir derlių; žemės ūkyje sunaudotų mineralinių trąšų kiekį; žemės ūkyje panaudotų augalų apsaugos priemonių kiekį; atliekų susidarymą ir tvarkymą ūkiuose; ūkių darbuotojų skaičių.

Duomenų tiesiogiai iš iš ūkininkų ir šeimos ūkių ar kitų šaltinių nerenka statistinių duomenų apie ūkininkų (nei smulkiųjų, nei stambiųjų) sąnaudas ir „Eurostatui" jų neteikia.

Patys prisidirbome

Tą, jog dėl sunkumų derybose kalti mes patys pripažįsta ir ūkininkai.

„Derybose neišsikovojame didesnių tiesioginių išmokų, nes negalime pateikti normalių statistinių duomenų. 80 proc. ūkininkų neveda jokios apskaitos, nors stojant į ES sutartyje parašyta, kad kiekvienas žemdirbys, kuris gauna tiesiogines išmokas, tą daryti privalo. Surašome duomenis iš lubų ir vakariečiai duria pirštu, kad pas mus savikaina kur kas mažesnė nei pas juos“, – dėsto Jonas Talmantas, Ūkininkų sąjungos pirmininkas.

Jonas Talmantas
Foto: DELFI / Mantas Jokubauskas

Asociacijos vadovas tuo pačiu pripažįsta, kad dalis ūkininkų sąmoningai pateikinėja tikrovės neatitinkančius duomenis, nes taip lengviau pagrįsti pelningumą ir plėtrą, kurių reikalauja Nacionalinė mokėjimų agentūra, kai skiriama parama.

Statistika tiksli ir numanoma

Netgi labai norint dažnai gauti tikslią statistiką sudėtinga.

„Mes valdome ne visą statistiką. Gana ilgai diskutavome dėl gyvulių produktyvumo ir karvių skaičiaus su Statistikos departamentu. Mes ūkinius gyvūnus registravome ir žinojome kiek tiksliai jų turime. Pavyzdžiui, kiekviena karvė turi įsagą, tačiau Statistikos departamentas raguočius ilgai skaičiavo pagal savo metodiką. Dabar pasirašyta sutartis, kad jie naudosis mūsų tiksliais duomenimis“, – kaip keitėsi apskaita aiškina Sigitas Puodžiukas, Lietuvos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro generalinis direktorius.

Statistikos departamentas tikina, kad ilgų diskusijų nebuvo. Tiesiog 2005 m. buvo sudaryta sutartis ir ji atnaujinta 2015 m.

S. Puodžiukas sako, kad kai kurios pozicijos, pavyzdžiui, veršelių ir karvių skaičius, apskaitomos tiksliai, nes visi šie gyvūnai registruojami. Šiek tiek paklaidos yra su gyvūnais, kurie individualiai neženklinami, pavyzdžiui, kiaulėmis. Jų skaičių deklaruoja patys ūkininkai. Tikslūs duomenys ir traktorių, savaeigių mašinų statistika. Pasėliai deklaruojami ir duomenys apie juos tikslūs, kaip ir ūkininkų ūkiai.

Tačiau kai kalba prasideda apie uždarbį ir išlaidas, tikslių duomenų nebėra.

„Skaičiuojant ekonominės veiklos vienetą remiamės Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto įverčiais. Pavyzdžiui, yra nustatyta, kad viena avis per metus sugeneruoja 90 eurų pelno. Šie rodikliai priklauso nuo duomenų, kuriuos per apklausas pateikia ūkininkai“, – aiškina S. Puodžiukas.

Paskutiniais duomenimis, mes jau brangūs

Keičiantis statistikai keičiasi ir šalies ekonomikos vaizdas.

„Paėmėme „Eurostato" duomenis ir palyginome, kiek kainuoja pagaminti vieno euro vertės produkciją Lietuvai ir kitoms šalims. Mums tai kainuoja 1,14-1,15 euro, o vidutinė tiesioginės išmokos dalis 55–56 euro centai. Palyginimui danams 1 eurą produkcijos pagaminti kainuoja 98 centus. Jie dirba efektyviau, tačiau jų tiesioginės išmokos dalis 1,24 euro“, – aiškina V. Griciūnas.

Jo duomenimis, danai tiesiog dirba efektyviau ir kur kas daugiau nei mes investuoja į naujausias technologijas. Tačiau visoje ES tik 8 šalyse euro vertės produkcijos pagaminimui tenka išleisti mažiau nei eurą.

V. Griciūnas sako, kad paramos mums visgi reikia, nes konkuruojame su viso pasaulio gamintojais. Jos atsisakyti negalime, nes tada neatsispirsime pigesnėms šalims.