Iš kitos pusės, trečdalį žaliavos mūsų pieno perdirbėjai jau įsiveža iš Latvijos ir Estijos. Apie tai, kas laukia viso mūsų pienininkystės sektoriaus kalbamės su „Vilkyškių pieninės“ generaliniu direktoriumi Gintaru Bertašiumi.
– Kaip atrodo mūsų ūkis, jei jį palygintume su kitomis ES šalimis?
– Mes patys mažiausi. Jei pas mus dar neseniai vidutinis ūkis buvo 7 karvės, tai Estijoje, kuri ūkiai stambiausi ES, 130 karvių. Kitaip negalėjo būti. Deja, bet Lietuvoje ilgai buvo remiamas ir mėginamas išlaikyti socialinis ūkis, kai žmonės laiko 1–2 karves, gauna paramą ir iš šios veiklos mėgina pragyventi. Paramos pinigai tiesiog buvo pravalgyti. Prekinis ūkis turi būti kur kas didesnis, tikrai ne 1 ar 2 karvės.
– Vadinasi, mūsų ateitis tokia, kad išliks tik tokie ūkiai, kaip Estijoje – 130 karvių?
– Pasaulyje ūkiai stambėja ir šio proceso niekas nesustabdys, nors netikiu, kad po kelerių metų Lietuvoje bus tokio dydžio ūkiai, kaip Estijoje ir Latvijoje. Pas mus ateitis šeimos ūkiai, kuriuose laikoma apie 100 karvių, dirba šeima ir tik sezoniniams darbams samdomi darbininkai.
Iš kitos pusės, nors smulkieji traukiasi, Lietuvoje stambūs ūkiai didina gyvulių skaičių. Bendrovės, kurios turi 600–700 karvių stato naujas fermas. Tačiau visiškai naujų žaidėjų, kurie statytų fermas plyname lauke ir laikytų daugiau kaip 500 karvių nėra. Tiesiog modernizuojami ir plečiami senieji ūkiai. Pirminė pieno gamyba vystosi, bet kai traukiasi smulkūs augintojai, didieji jau nebespėja padengti šio praradimo. Šiemet pieno sumažėjo. Ankstesniais metais didžiųjų augimas kompensuodavo mažųjų išėjimą. Jei prieš kelis metus du trečdaliai tiekėjų buvo smulkūs, dabar jų liko tik trečdalis.
Be to, matau tendenciją, kad dalis mažųjų šiemet net neruošė pašarų ir išparduoda gyvulius. Žmonės traukiasi ne tik dėl kainų. Jie paprasčiausiai sensta, o vaikai nenori perimti ūkių. Didieji ūkiai, kur laikoma 500–1000 karvių parduodami kaip verslas. Pasikeičia tik savininkas.
– Kada pieno sektoriuje gali būti lūžis, kai liks beveik vien tik jei ne stambūs, tai profesionalūs ūkiai? Pavyzdžiui, 2010 m. pas mus buvo 35 726 pieną parduodantys ūkiai, pernai jau tik 22 294, karvių atitinkamai sumažėjo nuo 359 800 iki 272 800.
– Manau, tai gana artima perspektyva. Smulkūs laikytojai, kurių kelių karvių negalima pavadinti verslu, tiesiog pasens. Vaikai šios veiklos neperims. Gyvulius bus kam nupirkti. Senų tvartų vargu ar kam reikės.
Iš kitos pusės, Lietuvos pieno perdirbėjai Baltijos šalyse šiandien stipriausi. Lietuvoje mes primelžiame tiek pieno, kiek latviai ir estai kartu sudėjus. Importuojame 30 proc. pieno žaliavos iš kaimyninių valstybių, daugiausia Baltijos šalių. Įdomu tai, kad nors žaliavą reikia įsivežti, sugebame konkuruoti su tų šalių perdirbėjais ir ją nupirkti. Palyginimui, didžiausia Latvijos pieninė tokio dydžio, kaip Vilkyškių įmonių grupė (metinė įmonės apyvarta apie 100 mln. eurų).
– Trečdalį žaliavos importuojame, ar mūsų ūkininkai patys negali užimti šios nišos? Juk šiandieniniame pasaulyje sudėtingiausia ne pagaminti, bet parduoti.
– Baltijos šalyse sparčiausiai auga Latvijos pienininkai. Tiesiog ten valstybė ypatingai rėmė šį sektorių, nes pienas produktas, kuris žemės ūkyje kuria didžiausią pridėtinę vertę. Vien mūsų įmonių grupėje dirba tūkstantis žmonių. Grūdų grandinė trumpiausia – užauginai ir išvežei.
Latvių sėkmės paslaptis – jie pieno gamybai davė intensyvią paramą, kurios intensyvumas buvo 40–60 proc. Tai paskatino naujų fermų statybą. Lietuvoje du trečdaliai paramos atiteko grūdų augintojams.
Pas mus buvo parengta Pieno strategija, pagal kurią pieno primilžį galėtume padidinti nuo 1,5 iki 3 milijonų tonų per metus, nes gamtinės sąlygos labai palankios. Mums tiesiog reikia investuoti ne į kombainus, bet į fermas. Ši strategija paruošta, bet nepriimta.
Iš kitos pusės tikrai žinau, kad bankai finansuoja pienininkystės objektų plėtrą.
– Tačiau ūkininkai jau keletą metų kalba, kad supirkimo kainos tokios, jog tuoj bankrutuos.
– Lietuvoje manipuliuojama skaičiais. Skaičiuojamas bazinis pienas, kuris neatitinka Europoje naudojamo standarto. Pastarasis atitiktų mūsų natūralų pieną. Jei palygintume kainas su Vokietijos, kur primelžiama daugiausia pieno ES ir mūsų stambiųjų tiekėjų kainą, jie gauna vokišką kainą. Taip jau yra daug metų.
Žinoma, smulkiems tiekėjams mokama mažiau, nes norint surinkti pieną iš reikia steigti punktus, išlaikyti darbuotojus, pirkti įrangą. Visa tai tenka padengti iš supirkimo kainos. Be to, šiandien visų stambių gamintojų žaliavos kokybės gera. To, deja, negaliu pasakyti apie smulkius tiekėjus. Jei nori didesnės kainos, žmogus gali pats įrengti vadinamą pieno bloką, įrengtą pagal veterinarinius reikalavimus ir mes pas jį atvažiuosim. Kai kurie žmonės, laikantys 10 ir daugiau karvių, tai padaro.
Italijoje ir Graikijoje tiekėjams mokama daugiau nei Vokietijoje. Ten gaminami aukštesnės pridėtinės vertės produktai, tokie, kaip parmezano, Mozzarella sūriai, ir perdirbėjai tiesiog gali mokėti už tai, nes šiuos gaminius nuperka vietiniai vartotojai ir turistai.
– Nuolat kalbama, kad ūkininkai turi susijungti į kooperatyvus ir tada gaus didesnes derybines galias, tuo pačiu pakis ir kaina.
– Jei už pieną tiekėjai prašys daugiau, dar nereiškia, kad perdirbėjai parduos savo gaminius tarptautinėse rinkose brangiau ir turės papildomų lėšų. Pirmą šių metų pusmetį nuo vieno perdirbto pieno litro gamyklos uždirbo apie 0,2 cento. Metai buvo sunkūs, gerais metais šis rodiklis gali šoktelti iki 1,5 cento. Pieninių rentabilumas normaliais metais uždirba 3–5 proc. Tai mažai. Klausimas, ar jei ūkininkai susivienys staiga iš kažkur atsiras daugiau pinigų ir bus galima žaliavą pirkti brangiau.
Jei Lietuvos įmonės dirbtų neefektyviai, jos, greičiausiai, nesugebėtų pirkti trūkstamo pieno iš kitų šalių. Konkurencija didelė ir pieno ieškome ne tik mes.
– Važiuodamas per Lenkiją matau pilnus laukus pieninių gyvulių, Lietuvoje to nėra. Ten nėra ir tokių tektoninių lūžių, kaip Lietuvoje. Negirdėti, kad tūkstančiais per metus nunyktų ūkiai. Kokia jų paslaptis?
– Lenkijoje pieno gamyba auga. Šuolis pas juos buvo kai ES panaikintos pieno kvotos. Visoje ES fiksuojamas augimas, nors primilžiai sumažėjo tokiose valstybėse, kaip Nyderlandai, Vokietija. Tačiau ten nėra tokios transformacijos, kaip pas mus, nes mes daugelį metų tiesiog palaikėme smulkų ūkį, kuris dabar nyksta.
Kalbant apie Lenkiją, ten buvo labai daug šeimos ūkių. Be to, ten 80 proc. ūkininkų pieno perdirbimo įmonių pajininkai ir negalima žiūrėti vien tik į supirkimo kainą, kuri Europoje viena žemiausių. Metų gale, priklausomai nuo įmonių pelningumo, pajininkai gauna papildomas išmokas. Bet kokiu atveju, jie dirba rinkos sąlygomis ir sugeba konkuruoti. Jų perdirbimo pramonė stipri, nes šalis didelė ir remiasi mastu. Mums sunkiau, nes reikia ieškoti nišų, kad galėtume kompensuoti jų masto ekonomiką ir konkuruoti. Tą sėkmingai ir darome. Randame, kaip su jais varžytis, nors tai ir nėra lengva.
-Į kokią šalį galėtume orientuotis vystydami savo pieno ūkį.
– Mūsų tikslas melžti tris milijonus tonų pieno per metus. Mes, kaip perdirbėjai, pajėgumus galime padidinti palyginti lengvai ir įmones tai tik sustiprintų, nes didėtų mastas.
Kalbant apie ūkį, reikia ir prekinio šeimos ūkio ir stambaus ūkio. Kaip pavyzdys Estija, kur fermas statė ne tik ūkininkai, bet ir investuotojai. Šiandien didžiosios fermos ten verslo įmonės. Tačiau nemanau, kad pas mus liks keliolika fermų, kuriose laikoma tūkstančiai karvių. Vietos užteks visiems. Be to, ten, kur žemės derlingos, puikiai gyvuos augalininkystės ūkiai. Tačiau pas mus yra daug regionų, kur gali būti išvysta gyvulininkystė, nes kukurūzai, vienas iš svarbių pašarų komponentų, auga ir nederlingose dirvose.
Svarbu turėti tikslą ir strategiją, kad žinotume kur einame. Deja, visiškai mažiems išgyventi konkurencinėje kovoje bus sunku. Čia kalbame apie prekinį, ne socialinį, ūkį.
Vertinant darbo sąnaudas, daug fermų bus robotizuotos, ar naudojame moderni įranga, kuri leidžia padidinti žmogaus efektyvumą. Per dešimt metų melžimo robotai atpigo keletą kartų. Lūžio taškas, kada juos diegti apsimoka, vis žemėja. Be to, ateina nauja karta, kuriems naudoti ir valdyti technologijas įprasta. Daugumai vyresnių žmonių, kuriems priklauso ūkiai, tai dar svetima. Kokio dydžio pas mus bus dydžio ūkis kol kas sunku prognozuoti.
– Jūs kaip perdirbėjai neplanuojate statyti fermų. Estijoje investuotojai tą darė ir sėkmingai.
– Statyti fermų neplanuojame, nes kiekvienas turi užsiimti darbu, kurį geriausiai išmano. Jei kalbėtume apie mus kaip apie investuotojus, laisvų lėšų tam neturime. Planų plėsti savo įmones dar turime pakankamai daug.
-Ačiū už pokalbį.
