Tam tikros strategijos įgyvendinimo priemonės yra perkeliamos į vadinamąjį Pieno įstatymą (Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną bei prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą). Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) parengė jo pakeitimo projektą, kuriuo, kaip skelbiama, siekiama nustatyti žalio pieno rinkos skaidrumo užtikrinimo priemones.
Priekaištai ministerijai
Kai kurie pieno gamintojų atstovai žeria priekaištus ŽŪM, kad siūlomi pakeitimai esą naudingi pieno supirkėjams, jie neišskaidrins, o visiškai liberalizuos rinką. Be to, jie esą neatspinti darbo grupės pozicijos.
ŽŪM parengtame įstatymo projekte numatyta naikinti žalio pieno pardavėjų grupes (dabar gamintojai pagal jų tiekiamo pieno kiekį yra suskirstyti į 10 grupių), taip pat – reikalavimą pagrįsti žalio pieno pirkimo kainos mažinimą daugiau negu 3 proc.
Siūloma įteisinti ir kainodaros principus. Projekte numatytos nuostatos, kad pirkėjas privalo pardavėjui pateikti pasiūlymą dėl žalio pieno pirkimo kainos: siūlomą sumą ir/ar žalio pieno pirkimo kainos apskaičiavimo būdą. Žalio pieno pirkimo kainos apskaičiavimo būdai gali būti paremti žalio pieno ar pieno gaminių rinkos kainų pokyčiais.
N. Narauskas apgailestavo, kad smulkieji pieno gamintojai, neįsigilinę į visus gana sudėtingo mechanizmo niuansus, pasiduoda manipuliacijoms, esą reikia naikinti gamintojų grupes ir net patį įstatymą.
Pakvipo liberalizmu
Naglis Narauskas, žemės ūkio kooperatyvo ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas, įsitikinęs, kad ŽŪM pateiktos svarstyti Pieno įstatymo pataisos yra naudingos tik pieno supirkėjams. Jis pabrėžė, kad siūlomos pataisos iš esmės nėra svarbios stambiems pieno gamintojams, tačiau pablogins smulkių ūkių sąlygas.
„Manau, kad pagal dabar pateiktą įstatymo redakciją, praktiškai nieko nebūtų reguliuojama. Dabar nustatyta, kad fiksuojame supirkimo kainą, bet supirkėjai susigalvojo priedus, kurie nuolat „plaukioja“. O dabar siūlomas atvirkštinis variantas: naujame projekte numatytas priedų reguliavimas, o dėl kainų – individualios derybos. Taigi, dvi dedamąsias norima apkeisti vietomis, o rezultatas bus tas pats“, – DELFI dėstė N. Narauskas.
Jam akivaizdu, kad pieno supirkimo kainodaros vėliausias pasiūlymas pagrįstas absoliučiu liberalizmu, nes nebelieka esminių nuostatų – pieno gamintojų grupių, o tuo pačiu ir pieno supirkimo kainų viešinimo.
„To atsisakius įstatymas nebetenka saugiklio funkcijų, o kainų viešinimas – prasmės. Nebeliktų jokio atskaitos taško, negautume informacijos apie pieno supirkimo kainas nei savo grupėje, nei visoje rinkoje. Taigi jei bus patvirtintos šios nuostatos, nebeliks siekiamo skaidrumo ir pasitikėjimo, o pieno supirkėjai manipuliuos ūkininkais, ypač smulkiaisiais“, – kooperatyvo poziciją aiškino N. Narauskas.
2015 metų rugpjūtį įsigaliojus Pieno įstatymui, viešinamos pieno supirkimo kainos – ŽŪM kas mėnesį informuoja apie vidutines natūralaus pieno ir vidutines faktines bazinių rodiklių pieno supirkimo kainas visose pieno gamintojų grupėse.
N.Narausko nuomonė vienareikšmiška: dabar sektorius yra esminio lūžio taške – arba bus grįžtama į džiungles, arba kuriami civilizuoti santykiai. „Jei vis dėlto būsime nublokšti penkeriais metais atgal, tik su didesniu gamintojų nuovargiu, pieno gamyba ir sektorius dar labiau trauksis, bus dar daugiau nusivylimo. Galutinai pralaimėsime visi: ir sektorius, ir visuomenė. Kitu atveju galėtume kurti skaidrias sąlygas rinkoje, kur didesnis ir mažesnis gamintojas gali rasti sau vietą ir būtų apginamas“, – samprotavo iki visuotinio narių susirinkimo kooperatyvo valdybos pirmininko pareigas dar einantis pieno gamintojų atstovas.
Smulkieji – manipuliacijų aukos
„Supirkėjai naudoja argumentą: girdi, jie negali mokėti daugiau smulkiam, nes jis priklauso tam tikrai grupei. Bet juk esamas įstatymas nedraudžia didinti pieno supirkimo kainų pieno gamintojų grupėms ir leidžia kelioms skirtingoms grupėms mokėti vienodą kainą – svarbu, kad ji būtų vienoda tos pačios grupės pieno gamintojams. Tas nuomonės formavimas maišant tiesą ir netiesą, matyt, yra pas mus įprastas, tiesiog reikia atsirinkti“, – akcentavo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas.
Jis neabejoja, kad siūlomos įstatymo pataisos dėl kainodaros pieno gamintojus įklampins į neišbrendamas džiungles. Siūloma, kad kiekvienas pieno supirkėjas galės pateikti savo kainodaros modelius, jų skaičius gali būti neribotas.
„Galima įsivaizduoti, kokia informacijos lavina užgrius, ir kokių gebėjimų reikia turėti pieno gamintojui, kad atsirinktų tinkamą variantą. Ir patiems siūlytojams yra aišku, kad gamintojai nebus pajėgūs to padaryti. Turėsime nuostatą, kurios praktikoje nebus įmanoma įgyvendinti. Stambieji ūkiai tai sugebės, jiems ir įstatymo nereikia. Stambieji sako: kam tos grupės, kam tas kainų viešinimas. Jie, matyt, galvoja, kad turės geresnę situaciją, bet laimėtojų čia nebus“, – įsitikinęs N. Narauskas.
Pasigedo darbo grupės siūlymų
Kooperatyvo valdybos pirmininkas aiškino, kad iš visų sektoriaus dalyvių atstovų sudaryta darbo grupė siūlė kitas priemones, kurios turėjo būti įtrauktas į įstatymo projektą, tačiau ŽŪM valdininkai pasiūlė tvirtinimui tokias kainodaros nuostatas, kurios esą iš tolo nepriminė bendros pozicijos.
„Pienas LT“ siūlo tokias pagrindines įstatymo pataisas: vietoj 10 pieno gamintojų grupių palikti 6, pieno supirkėjus įpareigojami mokėti vienodą kainą tos pačios grupės pieno gamintojams, supirkimo kainą nustatyti atsižvelgiant į nustatytų bazinių pieno sudėties rodiklių žalią pieną, reglamentuojant ir priedus, priemokas bei nuoskaitas.
Jei sudaroma sutartis 3 mėnesių ir ilgesniam laikotarpiui, siūlomi trys pieno pirkimo kainos apskaičiavimo būdai: pagal ES-28 vidutinę pieno supirkimo kainą; pagal pieno gaminių rinkos kainų pokyčius; fiksuota kaina ne trumpesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui.
Be prekybininkų įstatymas niekinis
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovas Jonas Vilionis įsitikinęs, kad Pieno įstatymas yra niekinis, nes neapima prekybininkų, tik ūkininkus ir perdirbėjus. O šie jau seniai pergudravo gamintojus, nes įvedė priedus, kurie sudaro reikšmingą kainos dalį. Tokiu atveju jie išvengė minėto įstatymo nuostatos, kurį įpareigoja perdirbėjus pagrįsti, jeigu daugiau nei 3 proc. mažina supirkimo kainą.
„Didžiausia blogybė, kaip mes pyragą dalinamės. Galutinėje pieno produktų kainoje prekybininkams tenka apie 36 proc., perdirbėjui – 28 proc., o gamintojui, priklausomai nuo produkto, – tik 23 proc. Prekybininkas paėmė pieno pakelį ir įdėjo į lentyną, o ūkininkas karvę prižiūri, šeria, gydo, melžia. Kur teisybė?“ – DELFI kalbėjo ūkininkas.
J. Vilionis netiki, kad siūlomas įstatymo pataisų projektas padės išskaidrinti pieno formulę, nes esą perdirbėjai vėl ką nors sugalvos, kaip jį apeiti.
„Grupės supriešino mažus ir didelius ūkius, jas reikia naikinti. Tai gera priedanga kooperatyvams apsiginti prieš smulkiuosius gamintojus. Kooperatyvas surenka mažiukų pieną ir iš perdirbėjų gauna didelę kainą. Galėtų kooperatyvas mokėti ir mažiukams, ir dideliems tą pačią didesnę kainą, bet jie nemoka, o pirštu rodo į įstatymą, esą jis neleidžia“, – kooperatyvams įgėlė LPGA vadovas.
Jis kepštelėjo ir naujai įsisteigusias pieno gamintojų asociacijas: „Mažiukai prikūrė asociacijų, rėkia, kad yra baltas pienas, už kurį turi būti mokama visiems vienoda kaina. Kas privers perdirbėją mokėti vienodai? Perdirbėjai sako, kad kaina priklauso nuo pieno kiekio, kokybės ir surinkimo kaštų.“
Rodo ir į perpirkėjus
Pienininkų asociacijos „Pieno centro“ vadovas Egidijus Simonis pripažino, kad pieno perdirbėjai norėjo, jog minėtas įstatymas būtų panaikintas, tam ir Pieno taryboje buvo du kartus pritarta. Tačiau dabar to nebesiūlo, nes tai galbūt galėtų sukelti politikų nepasitenkinimą.
„Įstatyme yra daug techninių dalykų, kai kuriuos jų, pavyzdžiui, grupių bei bazinių rodiklių nustatymą, sutartinius dalykus, siūlome perkelti į Pieno supirkimo taisykles. Tai būtų daug patogiau, nes jos yra svarstomos Pieno taryboje – jei kas neveikia, taryboje klausimą galima išspręsti visų šalių sutarimu. Kaina dėl to nepasikeis, bet santykiai galbūt bus aiškesni patiems žemdirbiams. Jie patys galės pasirinkti mokėjimo būdą: pagal rinką ar produktų kainas ir pan. Mes apie 60 proc. produkcijos eksportuojame, tai žemdirbys gali rinktis, kuris variantas jam yra geresnis“, – DELFI dėstė E. Simonis.
Kokia dabar perdirbėjų pozicija dėl gamintojų grupių naikinimo ar jų skaičiaus mažinimo? „Galime atsisakyti arba sumažinti grupių skaičių. Mes siūlytume, kad kiekviena įmonė galėtų nusistatyti grupes. Mums svarbu, kad smulkus ūkininkas, kuris negali parduoti sutarto pieno kiekio, kai jos karvės užtrūksta ir suserga, nepatektų į žemesnę grupę ir gautų sutartyje numatytą kainą. Reikia į tai žiūrėti lanksčiau“, – argumentavo jis.
E. Simonis aiškino, kad daugybė priedų, mokamų prie kainos už pieną, tapo painūs ir patiems perdirbėjams, todėl siūloma šią įstatymo nuostatą perkelti į Pieno supirkimo taisykles.
Jis tikino, kad patvirtinus pataisas, kainų viešinimas išliktų, ir žemdirbiai galėtų orientuotis, koks yra kainų lygis ir kokį supirkėją jam pasirinkti. „Pieno centro“ vadovas pabrėžė, kad Lietuvoje yra 74 proc. smulkių ūkių, kurie gauna mažesnę kainą, nes yra didelės jų pagaminto pieno surinkimo sąnaudos, prastesni kokybės ir sudėties rodikliai.
E. Simonis užsiminė ir apie pieno perpirkėjų valdymą, kad šie negalėtų piktnaudžiauti: „Būtų skaidru, kad ir pieno perpirkėjai viešintų, kiek sumokėjo, už kiek pardavė perdirbėjui. Ši sritis yra kiek prieblandoje ir į bendrą kainų statistiką įneša sąmyšio.“
