Avininkystės bumą šalyje jau kurį laiką kėlė europinė bei valstybės parama, agitacija ir afrikinis kiaulių maras – kasmet suskaičiuodavome po 15–20 tūkstančių avių bandos padidėjimą. Tačiau šiemet gana stichiškai besivystantis sektorius įjungė stabdžius.
Dabar šalies avininkystėje dega raudona lemputė. Augintojai jaučiasi įstumti į kampą – vidaus rinkoje palyginti brangios avienos paklausa per maža, todėl jie mažina bandas ar žada iš viso atsisakyti avininkystės. Tinkamas eksportui mėsinių veislių ėriukus sugebantys užauginti stambūs ūkininkai gelbėjimosi rato ieško Vakarų Europos rinkose.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) naujausiais duomenimis, šalyje laikyta per 185 tūkst., o pernai tuo pačiu metu – per 192 tūkst. avių. Taip pat nurodoma, kad Lietuvos įmonėse rugsėjo pradžioje avių skerdenų vidutinė supirkimo kaina už 100 kilogramų buvo beveik 188 eurai be PVM – apie 35 proc. mažiau nei lygiai prieš metus.
ŽŪIKVC duomenimis, įmonėse pagamintos šviežios ar atšaldytos avienos mėsos pardavimai vidaus rinkoje liepą, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, smuko net 40 proc.
Ketina atsisakyti avių
Kalvarijų savivaldybėje įsikūrusio ekologinio ūkio savininkas Tomas Valenta ne tik mažina savo avių bandą, bet ketina iš viso jos atsisakyti. Anksčiau jis laikė netoli 200 augintinių, o dabar – apie 140 gyvulių.
„Ūkininkai tragiškoje situacijoje. Nėra kur dėti nei ėriukų, nei avių. Visi jas parduoda, o perkančiųjų praktiškai nėra. Atsiranda perpirkėjų, skelbiančių, kad už avį mokės 25 eurus. Toks supirkimas – absurdas. Lietuviai valgė, valgo ir valgys kiaulieną. Tai kokia čia avininkystės plėtra? Pažįstu augintojų, kurie taip pat linkę atsisakyti avių“, – DELFI tvirtino ūkininkas.
Pasak augintojo, jei už iki metų amžiaus ėriuko gyvo svorio kilogramą būtų mokama 1,5 euro, tai gal net ir klestėti pavyktų. Dabar jis svarsto galimybes imtis mėsinių galvijų auginimo.
Molėtų rajone beveik 1000 avių bei ožkų ekologiškai auginantis Giedrius Prakapavičius priminė, kad šis užsiėmimas pagal pajamas gyvulininkystėje yra paskutinėje vietoje.
„Avininkystė gali būti šeimos pragyvenimo šaltinis, bet tai nėra didelis verslas. Jį daro verslininkai, nuperkantys gyvą avį ir ką nors gaminantys. Vis tik esame įpratę dejuoti, tokia mūsų natūra. Dabar turime galimybes ėriukus išvežti į užsienį už konkurencingą kainą, bet neužauginame reikiamos kokybės“, – DELFI aiškino jis.
Perka tik įmitusius ėriukus
Stambūs augintojai tikina, kad Vakarų Europa kokybiškos ėrienos laukia išskėstomis rankomis, o kai kurios įmonės randa rinką net senesnių avių mėsai.
„Vidaus rinkai, be abejo, užauginame per daug, bet sunku surinkti reikiamą kiekį ėriukų eksportui. Nemažai mūsų augintojų laiko netinkamas veisles. Kita problema: norintieji vežti ėriukus į Vakarų Europą, apsilankę mūsų ūkiuose, skundžiasi, kad gyvuliukai liesi. Mėsinės veislės ėriukai turi būti iki metų amžiaus ir gerai įmitę, sverti 40–50 kilogramų. Šiuo metu pirkėjai už jų gyvą svorį mokėtų nuo 1,8 iki 2 eurų“, – DELFI situaciją nusakė Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovas Žilvinas Augustinavičius.
T. Valentos nuomone, kokybiškų ėriukų būtų galima priauginti, jei būtų kokios nors eksportuotojų garantijos.
„Šnekami vėjai, kad negalime reikiamų ėriukų užauginti. Jei būtų išankstinio pirkimo sutartys, investuotume į gerą motininę bandą, veislinį aviną ir augintume. O dabar nėra tikslo už aviną mokėti 600–700 eurų, už veislinę avį – apie 400 eurų. Kur ta apčiuopiama rinka?“ – svarstė augintojas.
Smulkieji neįvykdo reikalavimų
Augintojams dažnai aiškinama, kad būtų perspektyvu užsiimti perdirbimu ir priartėti prie vartotojo.
T. Valenta šypsosi seminaruose išgirdęs tokius pamokymus: „Mūsų krašte trūksta net skerdyklų. Smulkiems ūkiams jas įsirengti ir gaminti avienos produktus, juos pardavinėti yra neįmanoma dėl nepakeliamų biurokratinių bei veterinarijos reikalavimų.“
Didelio ūkio savininkui G. Prakapavičiui su žmona Birute pavyko sukurti trumpąją maisto grandinę. Prieš šešerius metus jie mėsines avis nusprendė pakeisti į pienines, o iš pieno pradėjo gaminti sūrius, varškę bei jogurtus.
„Anksčiau buvo susiformavęs stereotipas, kad avis reikia tik aptverti ir daugiau nereikės per daug rūpintis. Kai kurie ūkininkai, pirkdami avį, tiesiai sakydavo, kad nori „žoliapjovės“. Dabar daug tokių augintojų turi pretenzijų aplinkai. Savo problemas paprastai sprendžiu pats: jei matai, kad blogai perka, pasistatai skerdyklą ir perdirbi mėsą, imiesi kitokios veiklos“, – kalbėjo G. Prakapavičius, turintis 20 metų avių auginimo patirtį.
Vis tik ūkininkas dabar pasirengęs parduoti savo ūkį. Anot jo, tai daro ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl pasikeitusios savo pasaulėžiūros – tapo vegetaru ir veganu.
Pasigenda prekinių ūkių
Ž. Augustinavičiaus pastebėjimu, nors europinė susietoji parama paskatino auginti mėsines avis, šalyje nesusikūrė pakankamai prekinių ūkių, dominuoja smulkūs augintojai, laikantys nuo kelių iki 50 avių, o iš to nepragyvensi.
„Parama pasinaudojo nemažai ūkininkų, kurie savo reikmėms augina nedaug avių ir neatsirenka veislių, nesistengia pasiekti geros kokybės. Norint sulaukti gerų rezultatų reikia investuoti į gyvulius, o žmonės to vengia. Aišku, sunkiai galima įsivaizduoti, kad Lietuvoje aviena galėtų persverti pigesnę kiaulieną. Skiriasi auginimo kaštai: per metus iš paršavedės gali sulaukti 25 paršelių, o iš ėriavedės – tik 1–2 ėriukų. Vis tik tai nėra per daug rizikingas verslas, jei viskas apskaičiuota ir tinkamai daroma. Avių ūkių Europoje mažėja ir rinkoje atsiveria produkcijos vakuumas“, – dėstė augintojas.
LAAA vadovo nuomone, susietoji parama labai reikalinga, bet ji galėtų būti labiau orientuota į prekinius ūkius, kuriantiems pridėtinę vertę, o ne laikantiems keletą avių dėl papildomų pajamų ir gazonui „nušienauti“ aplink sodybą.
Mato strategų klaidas
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus stebėjosi, kad mūsų žemės ūkio strategai, skatindami vietoje kiaulių auginti draugiškas aplinkai avis, anksčiau nenumatė avininkystės plėtrai iškilsiančių problemų.
„Rinkos sąlygos buvo palankios, skiriama parama. Todėl sektorius išaugo labai greitai nuo dešimties tūkstančių beveik iki dviejų šimtų tūkstančių avių. Tai didelė mūsų ūkio ir rinkos dalis. Tačiau neatsirado ir nebuvo paskirta atsakingų bei kompetentingų specialistų, kurie reguliuotų bendrą veislininkystės programą ir kt. Niekas neaiškino, kur ūkininkams tas avis reikės dėti. Augintojai lieka lyg apgauti – Lietuvos žemės ūkio strategai skatino avininkystę, keitėsi sistemos, o vėliau sako, tai ne mūsų, o jūsų problema. Dar ir dabar ūkininkams kartojama, kad atsisakytų kiaulių ir augintų avis“, – DELFI komentavo jis.
ŽŪR pirmininkas pabrėžė, kad jei mūsų strategai nesudėlios reikiamų dalykų, tai avininkystė gali trauktis. Jo žiniomis, apie bandų mažinimą svarsto net ir kai kurie stambūs ūkininkai.
„Galėtume laikyti ir pusę milijono ar dar daugiau avių, tik reikia teisingai „strateguoti“ ir žinoti, ką reikia daryti. Jei sistemoje neveikia vienas elementas, ji griūna. Reikia ne tik žinoti, kokias veisles auginti, kiek reikia remti. Taip pat būtina įvertinti, kaip skatinsime kooperaciją, kur reikia įrengti skerdyklas ar vilnos karšimo cechus. Gal bent kailių apdirbimo punktas atsirastų, ne dabar juos išdirbti išvežame į Lenkiją“, – kalbėjo A. Svitojus.
Pasak jo, sukūrus reikiamą infrastruktūrą ir siekiant galutinio produkto galėtume kurti daug didesnę pridėtinę vertę. Štai iš eurą kainuojančio vilnos kilogramo Lietuvoje suveltos tris keturios poros šlepečių parduodamos Vakarų rinkoje po 50 eurų.
Žemės ūkio ministerijos teikiama parama avių augintojams
Europos Sąjungos lėšos:
Ministerija avininkystės sektoriui skatinti 2015–2020 m. patvirtinto susietąją paramą mėsinių avių augintojams ir numatė skirti 13,121 mln. eurų, t. y. 0,47 proc. tiesioginių išmokų: 2015 m. skirta per 1,9 mln., 2016 m. ir 2017 m. – per 2 mln., 2018 m. – 2,224 mln., 2019 m. – 2,264 mln., o 2020 m. – 2,420 mln. eurų. 2017 m. išmoka už mėsinę avį – per 10 eurų.
Parama avininkystei skiriama ir iš Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonės „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. Augintojai gali pretenduoti į 187 eurų išmoką už sutartinį gyvulį. Parama teikiama už senojo genotipo Lietuvos juodgalvių ir Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių auginimą.
Valstybės biudžeto lėšos:
Nuo 2015 m. parama grynaveislių avių įsigijimui skiriama pagal priemonę „Parama veisliniams gyvuliams (mėsiniams galvijams, avims ir ožkoms) įsigyti“. 2015 m. skirta apie 2,17 mln., o 2016 m. – 2,1 mln., 2017 m. – per 2 mln., 2018 m. – per 1,8 mln. eurų. Ministerija, suteikdama paramą ūkininkams, siekiantiems pagerinti avių bandas aukštesnės genetinės vertės grynaveisliais avinais reproduktoriais ir grynaveislėmis avimis, skatina veislinių avių laikytojus ne tik įsigyti, bet ir parduoti grynaveisles avis ir avinus.
