Jie, nors ir aišku, kad tiekėjai bus įtraukti į šią kovą, kol kas plačiau diskutuoti šia tema nenori.
Kištis vengia
„Gamintojų pozicija nesikišti ir stebėti iš šono, nes dabar valdžia pradeda kariauti su pagrindiniais mūsų klientais – prekybos tinklais“, – perdirbėjų poziciją įvardina Lietuvos maisto eksportuotojų asociacija vadovas ir sako, kad valdžios pasirinkti būdai, kai imamasi reguliavimo, atrodo dviprasmiškai.
Dabar mėginama sureguliuoti kas kiek turi uždirbti ir kaip paskirstyti pelną. Pasak asociacijos vadovo, tai paprastai trečiojo pasaulio valstybėse taikomi metodai.
„Turkmėnijoje, kai kilo krizė ir išaugo emigracija, prezidentas išleido įsakymą, jog iš šalies negali būti išleistas nė vienas vyras virš 40 metų. Argumentas „reikia dirbti, šaliai sunkūs laikai, ne laikas lakstyti“. Dabar išvažiavę bijo grįžti, kiti negali išvažiuoti“, – sako G. Bagušinskas ir tikina, kad Vakaruose politikų ir verslo bendravimo kultūra kiek kita.
Ten paprastai sprendimai priimami žvelgiant į perspektyvą, o ne atgaline data. Jei sprendžiama dėl tinklų koncentracijos – mažinti vaistinių skaičių, neleisti prekybos centrų statyti centre – draudžiama kai jie tik statomi. Tai, kokios pasekmės laukia nieko nedarant buvo žinoma.
Silpnieji nestiprinami
„Dabar mes einame keistu keliu. Ne stiprinam silpnąjį, bet silpninam stiprųjį. Norim tiesiog kažką atimti ir padalinti“, – dėsto G. Bagušinskas ir sako, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur didžiųjų tinklų koncentracija taip pat milžiniška, valdžia renkasi kitą kelią.
Ten didžiųjų tinklų savininkai supirkę netgi mažesnius, pavyzdžiui, ekologinių prekių, parduotuvių tinklelius. Tačiau su jais niekas nekariauja. Jie riboja plėtrą ir, kaip ir visa Europa, skatina smulkų ir vidutinį verslą. Pavyzdžiui, didelis tinklas kiekvienam regione sukuria ir mažesnių nišinių parduotuvių tinklą. Be to, didieji centrai iškelti už miesto ir tuo pačiu miestų centruose daugiau mažų nesisteminių parduotuvėlių.
Pas mus kitaip.
„Mažieji gamintojai net savame regione negali tiekti prekių į tinklų, nes neatitinka jų keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, jie neturi reikalingų IT programų, kurios būtų integruotos su tinklo tiekimo grandine. Vokiečiai kuria projektus ir stengiasi integruoti vietinius gamintojus į tame regione veikiančias tinklų parduotuves. Tikslas, kad mažas gamintojas keltų savo lygį ir atsidurtų tinkle. Tinklai tai taip pat apsimoka, nes jis nori paįvairinti asortimentą“, – aiškina perdirbėjų atstovas.
Vokietijos prekybininkai taip formuoja savo unikalumą. Nors tinklas tas pats, tačiau dalis tiekėjų skiriasi. Jie prisitaiko prie vietinių vartotojų.
„Kai prasideda tokia integracija, į šią rinką ateiti užsienio tiekėjui – mums – beveik neįmanoma. Tada jie gali pasiūlyti pasirašyti laisvo prekybos sutartį. Jiems tai naudinga, nes pas mus panašios integracijos nėra. Lentynos atviros“, – dėlioja G. Bagušinskas ir sako, kad toks kelias efektyvesnis nei mūsiškis, kai stengiamasi silpninti kažkurį žaidėją ir abejoja, ar valdžia pajėgs suvaldyti mūsų tinklus.
Pasak asociacijos vadovo, prekybininkai praradimus perkels ant vartotojų pečių, o ribojimus jie tiesiog apeis.
Naujokai kainų nemažins
„Jei atves kokį naują žaidėją tam, kad didėtų konkurencija, tai nereiškia, kad kainos kris. Jie tiesiog paskaičiuoja, kokios pardavimų apimtys gali būti. Paprašys dotacijų ir stengsis išspausti kuo didesnį pelningumą. Be to, lieka ir moralinis klausimas. Kodėl užsieniečiui turi būti duodamos dotacijos tam, kad jie būtų stipresni už vietinius“, – aiškina G. Bagušinskas.
Kalbant apie perdirbėjus ir tiekėjus, asociacijos vadovas sako, kad to paties „Lidl“ atėjimas gamintojams reiškė tik tai, jog buvo perskirstyta rinka. Jie suformavo Lietuvai pritaikytą asortimentą ir kainodarą. Dalis vietinių, kurie atitiko tarptautinius standartus atitinkančius reikalavimus, paaugo. Tie, kurie nesugebėjo pasiekti šios kartelės, sumenko. Tačiau „Lidl“ kainų lygis, lyginant su kitomis valstybėmis, pas mus nėra mažiausias. Tiesiog tokia rinka ir jie prie to prisitaiko. Jokia vyriausybė to nepakeis. Tik, pavyzdžiui, Azerbaidžane, kai valiuta buvo devalvuota 50 proc, tuo pačiu išėjo prezidento įsakymas, kad kainas draudžiama kelti. Teko importinę produkciją išparduoti pusvelčiui.
Visgi nauji žaidėjai įneša ir naujų vėjų. Kaip teigiamą „Lidl“ atėjimo pusę galima įvardinti tai, kad jie atnešė naują efektyvios vadybos kultūrą. Ten dirba kur kas geriau apmokami ir kvalifikuotesnis žmonės nei pas vietinius.
Lenkiškas stebuklas
G. Bagušinskas sako, kad Lenkijos pigių kainų stebuklą galima įvardinti keliais žodžiais – rinkos dydis.
„Kai gamyklą stato lietuvis, jis skaičiuoja, kad čia tik 3 milijonai gyventojų. Jei nori išgyventi, reikia daug mažo galingumo įrengimų, nes reikės didelio asortimento. Tuo pačiu savikaina aukšta. Esi įdomus, nes visko gali daug pasiūlyti, tačiau mažais kiekiais. Lenkas gamyklą stato iš karto
30 milijonų rinkai. Iš karto galima montuoti automatizuotą liniją ir gaminti tik kelis produktus, kurių savikaina maža“, – aiškina G. Bagušinskas ir sako, kad netgi vertinant antkainius, kurie paprastam žmogui gali atrodyti milžiniški, turi ekonominį pagrindą.
Lietuvos gamybinės įmonės vakariečiams dažnai parduoda pigiau nei vietiniams. Tai lemia, kad jie pasiūlo etiketes, nereikia rūpintis rinkodara, būna aiškus kiekis. Antkainiai, įvertinus, tarkime, Danijos mokesčius ir atlyginimus, lentynoje virsta kur kas didesne kaina nei pas mus. Minimali marža 70 proc. Valstybė antkainių niekur nereguliuoja.
Iš kitos pusės, mūsų prekybininkai jau pradeda siaurinti asortimentą, nes niekur pasaulyje nėra tokio modelio, kaip Lietuvoje, kai maisto prekių parduotuvėje galima pirkti kiaušinius, pieno produktus ir dviračius bei automobilių detales. Tai kaimo parduotuvių sindromas, kai stengiamasi užimti visas įmanomas nišas.
Per silpnas verslas
„Problema kita. Mūsų smulkus verslas silpnas. Bėda ta, kad kai tinklų plėtra nebuvo valdoma, jie užėmė visas nišas ir maži gamintojai tiesiog neturi kur parduoti savo produkcijos. Didieji tiesiog pasinaudojo verslo sąlygomis. Niekas negriaus „Akropolių“ ar „Ozo“. Mūsų tikslas, kaip palengvinti produkcijos pardavimą“, – lietuvišką kelią mato G. Bagušinskas ir sako, kad kol kas viskas sustoja ties mugėmis.
Ten patogu, nes apyvarta didelė, į mokesčių mokėjimą galima žiūrėti lanksčiai. Nesiformuoja vidutinių įmonių, kuriose dirba apie 50 žmonių, sluoksnis. Jie galėtų bendrauti su tinklais. Vidutiniokai, kurie jau priversti dirbti pagal visus reikalavimus, negali konkuruoti su pačiais mažaisiais ir pačiais didžiausiais.
„Visame maisto sektoriuje iš kelių tūkstančių veikiančių įmonių, galime suskaičiuoti kokia 80 bendrovių, kurios eksportuoja ir gal 12 tų, kurios atitinka tarptautinius standartus. Mažas ir vidutines įmones galime suskaičiuoti ant rankų pirštų. Didieji vystosi savarankiškai. Mažiukus skatiname paramomis, jų daugėja, tačiau jie taip ir lieka mažais savo nišoje“, – sako G. Bagušinskas ir pabrėžia, jog geriau neužsiimti draudimais, bet pamėginti subalansuoti visą verslo ekosistemą, kad joje būtų vietos visiems ir atsirastų vietos vidutiniokams, kurie ir turėtų būti maisto pramonės pagrindas.
Asociacijos vadovo nuomone, kelias skatinant turgų neturi ateities. Tiesiog tai padidins įvairų importą. Kaip Baltarusijoje, nustatyti, kiek tinkle turi būti vietinių gamintojų produkcijos niekur neveda. Gavę tokias sąlygas, vietiniai taps nekonkurencingais.
„Jei valstybė nori vietiniams ar mažiesiems atiduoti lentynas, jas gali tiesiog išpirkti ir ten pardavinėti ką širdis geidžia. Tinklai mielai sutiks, nes tai atskira verslo rūšis. Pavyzdžiui, lenkai taip perka „Tesco“ lentynas, kad saviškiai lengviau įeitų į kitą šalį“, – dėsto G. Bagušinskas.
Jis sako, kad, pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose toks lentynų pardavimas pagrindinis verslas. Jie gauna įėjimo mokestį ir mokestį už lentyną. Taip paprasčiau nei sukti galvą dėl asortimento. Kartais verslas ir pats perka lentyną. Tai retai atsiperka, tačiau dažnai reikalinga tam, kad padidintum savo žinomumą. Tinklas nenori imti prekių, kurių apyvartumas mažas. Pirktoms lentynoms toks reikalavimas netaikomas. Jei valstybė mokės už lentynas, ten galima statyti kokių nori mažų gamintojų produkciją. Tačiau ar taip dotuojami ir palaikomi mažieji norės augti ir konkuruoti niekas negali pasakyti.
