Vyriausybė tikina, kad 6 proc. padidinta miškų kirtimo norma sumažins biokuro ir malkų kainą, o miškai kertami tiek, kiek reikia, ir tada, kada reikia. Vieni sako, kad miškai beatodairiškai naikinami, kiti taip kalbančius vadina ekoradikalais, neturinčiais menkiausio supratimo apie miškus ir medienos pramonę. Kodėl kertami miškai, pokalbis su aplinkos ministru Kęstučiu Navicku ir Seimo aplinkos apsaugos komiteto nariu Linu Balsiu.
– Valstybinių miškų urėdijos vadovas sako, kad miškas kertamas tam tikruose miškuose ir kad jokie draudžiami kirtimai nėra atliekami. Kodėl toks paaiškinimas netinka miškų kirtimo priešininkams?
L. Balsys: Aš manau, kad šiame klausime ir slypi atsakymas. Sakoma, kad neteisėtų kirtimų nevyksta. Taip, neteisėtų vyksta labai nedaug, gal tik keletas jų būna demaskuoti, bet visi kiti, kuriais mes visi piktinamės, yra teisėti.
Čia yra įstatymo spraga, kurią aš siūlau užlopyti. Pasirodo, galima apsauginiuose miškuose, vadinamuosiuose trečios kategorijos, o į apsauginius miškus patenka ir gamtiniai draustiniai, rekreacinės paskirties miškai, ten, pasirodo, galima atlikti plynus kirtimus. Kai sako, kad neteisėtų nėra, o visi kiti teisėti, jie formaliai yra teisūs, nes įstatymo spraga tokia, kuri tai leidžia daryti. Tai čia ir slypi visa esmė, o mastai iš tikrųjų yra augantys.
Kiek man žinoma, Valstybinių miškų tarnyba yra išdavusi virš septynių tūkstančių plynųjų kirtimų. Tai beveik baigė įvykdyti nustatytą normą. Sakyti, kad nieko nevyksta ir viskas gerai, yra mažų mažiausiai ciniška.
– Ministre, žmones labiausiai piktina kirtimas Labanore, turbūt žmonės jau žino, kokią dalį Labanoro girios sudaro ūkinei veiklai skirti miškai arba apskritai, kokią dalį saugomų miškų yra numatyta kirsti, nes tai yra ūkinės veiklos miškas.
K. Navickas: Apie 20 proc. Tikslių skaičių nepasiėmiau, bet apie 20 proc. yra ūkiniai miškai, kita dalis yra tos tarpinės dalies, trečios grupės.
– Kas yra tarpinė dalis?
K. Navickas: Kur negalimas mažesnio ploto plynas kirtimas arba negalimas plynas kirtimas. Automobiliu pravažiavome Labanoro parke ir turiu pripažinti, kad reikėtų geriau planuoti. Daugelis jau yra paveldėto poveikio, bet mes sėsime penktadienį ir peržiūrėsime, kaip turime tvarkytis, nes daugelis detalių ne įstatyme, kaip ponas Linas siūlo, bet ir pačiame planavime slypi.
Jei galima vieną repliką dėl to, ką siūlo L. Balsys, tai iš principo mes tikrai ne prieš plynųjų kirtimų uždraudimą, bet reikia turėti vieną „bet“, kad gamta paprastai įstatymams nepasiduoda ir, jeigu mes norime turėti pušyną, deja, jiems reikia šviesos.
– Kitaip tariant, kas antrą pušį iškirtus, kas nutiktų tuomet?
K. Navickas: Tada pušis neatauga, nes jai reikia šviesos, jai reikalingas penkerių metų visiškas žmogaus puoselėjimas, kad ji užaugtų. Jeigu ji yra 40 proc. dengiama, ji toliau nustoja augti, neprasimuša pro dominuojančias pušis. Tokia yra gamta.
Taip, ne visuose dirvožemiuose, derlingesniuose dirvožemiuose arba kitoms rūšims, kaip eglei ar beržui, tas negalioja. Jos gali augti puikiausiai savaiminiu būdu, bet yra ir tam tikrų vietų, kur reikia ir į tai atsižvelgti.
– Plynai arba visiškai miškas iškertamas yra ir tada, kai norima išnaikinti kenkėjus. Ar yra šiuo metu kertami miškai, kurie yra pažeisti kenkėjų?
K. Navickas: Nėra, čia dar kitas dalykas. Tai yra sanitariniai kirtimai, jie galimi ir stipresnį apsaugos režimą turinčiuose miškuose, išskyrus rezervatus, kur žmogus kojos negali kelti. Bet visur kitur, norint apsaugoti miškus nuo kenkėjų, taip, yra leidžiami plyni kirtimai.
Bet šiandien mes neturime tokių masinių atvejų, kaip buvo prieš dešimtmetį, jeigu gerai pamenu. Topografas buvo užpuolęs egles. Dabar mes tokios bėdos neturime, bet jeigu taip atsitiktų, tai būtų viena iš priemonių.
L. Balsys: Man tai sunku suprasti, kaip dabar Labanoro giria, jeigu čia pradėjome nuo Labanoro girios, ji sudaro tik mažą dalį visų saugomų teritorijų. Kaip dabar toje girioje, kur 80 proc. yra pušys, plynaisiais pušų kirtimais mes gerinsime pušų sąlygas, kad joms užtektų daugiau saulės. Čia sunku protu suvokti.
– Gal ministras gali atsakyti?
K. Navickas: Ne, tai yra ir alternatyva: arba tu visai nekerti, irgi toks būdas gali būti, ir tada mes turime spręsti ir kodėl gi toks būdas nediskutuotinas, taip pat galimas ir toks variantas. O jeigu jau kertame, tada plynas kirtimas daugeliu atvejų dėl technologijos yra būtinas ne tik dėl iškirtimo lengvumo, kas irgi yra tiesa, bet taip pat ir dėl atsodinimo.
– Jūs sakote, kodėl gi nebūtų galima diskutuoti, bet kodėl nebuvo galima diskutuoti prieš pradedant kirsti?
K. Navickas: Matote, tai yra tam tikra inercija ir mes šitoje vietoje intervencijos dar nedarėme. Labanoro regioniniame parke parengti dokumentai dėl Labanoro regioninio parko priskyrimo prie Aukštaitijos nacionalinio parko. Tokiu atveju įsijungtų nacionalinio parko ribojimas ir kiti plyni kirtimai būti apriboti.
Bet iš kitos pusės yra ir privačių savininkų teisė, kurios mes negalime ignoruoti. Jeigu mes jiems uždedame apribojimus, o apie 30 proc. miškų masyvų yra privatūs, tai mes turėsime ieškoti galimybių jiems kompensuoti už praradimus.
– L. Balsy, kokie būtų jūsų siūlymai, kokios būtų tos įstatymų pataisos, kurios, jūsų manymu, galėtų pagerinti situaciją?
L. Balsys: Labai paprastos. Reikia Miškų įstatyme trečią straipsnį papildyti pora sakinių, pora žodžių, kurie tiesiog draudžia plynus kirtimus, pagrindinius plynus kirtimus saugomose teritorijose. Visų pirma kalbame apie trečios kategorijos miškus. Su tam tikromis išimtimis. Išimtimis, ką jau kalbėjome, kai reikia dėl sanitarinių tikslų, susirgus miškų plotams, palaikant bioįvairovę. Tie atvejai yra ir dabar įstatyme numatyti, ir apie juos čia nėra ką kalbėti, o kai sako ponas ministras, kad štai, dabar labai privatūs miškai kažkaip čia patirs nuostolių, ar kažkas čia atsitiks, tai nežinau.
Mano turimais oficialiais duomenimis, gautais iš Miškų tarnybos, tiek valstybiniai miškai, tiek privatūs šiuo metu kertami maždaug po lygiai. Eina masinis kirtimas, bet maždaug po lygiai – valstybiniai miškai stengiasi neatsilikti nuo privačių miškų.
O iš kitos pusės, jeigu privataus miško savininkas turi miško saugomoje teritorijoje, tai jis turi ir prievolę tą mišką saugoti, ne kitaip, juk ten saugoma teritorija. Juk jei norime statyti namą kur nors saugomoje teritorijoje ir tam namui keliami reikalavimai, negalima bet kokio namo statyti. Jeigu turime mišką saugomoje teritorijoje, reikėtų laikytis tų pačių reikalavimų. Jeigu nepatinka, jeigu nemoki ir nesugebi, tai parduok tą mišką. Gal vyriausybė galėtų inicijuoti ir saugomų teritorijų miškų supirkimą iš tokių savininkų, kurie nemoka tų miškų naudoti.
– Ar Aplinkos ministerijai būtų priimtinas toks pasiūlymas?
K. Navickas: Dėl išpirkimo tikrai taip, svarstome tą variantą, tiksliau, ieškome finansinių galimybių. Aš manau, kad mes pradėsime išpirkinėti privačius miškus, ypač ten, kur yra griežtesnės apsaugos, kurių apskritai negalima kirsti. Tų galimybių mes ieškome, o kitos priemonės, kaip ir sakau, jos visos galimos.
L. Balsys: Galimybių jūs ieškote, bet 2017 metais plynų kirtimų leidimų išduota virš 15 300. Aš minėjau, kad 2018 m. jau beveik išnaudotas limitas, tai kažkas 15 tūkst. kartų padėjo parašą, patvirtindamas miškotvarkos planą atlikti plynuosius kirtimus, įskaitant ir saugomas teritorijas.
Nė vieną kartą tam žmogui nesudrebėjo ranka ir jums nė vieną kartą nepakilo noras paklausti, kas čia dabar vyksta. Nors Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje parašyta labai aiškiai, ko jūs sieksite. Gal neatsimenate, aš galiu priminti, ko jūs sieksite. Sieksite įtvirtinti nuostatą, jog neplynieji miško kirtimai sudarytų ne mažiau kaip 70 proc., tai yra plynieji kirtimai sudarytų ne daugiau procentų Šiuo metu yra visiškai atvirkščiai, sudaro maždaug 70 proc. plynieji kirtimai! Kadangi jie žalieji, aš jaučiu pareigą jiems priminti.
K. Navickas: Labai teisingai cituoja, tačiau norėčiau išgirsti argumentus, kur yra blogybė plynuose kirtimuose, tų argumentų vis pritrūksta. Taip, mes savo programą vykdome ir aplinkos ministro kompetencija yra tą procentą keisti. Tai dabar kaip tik vertiname, ten, kur galima, kur nepadarysime žalos atsikuriančiam miškui, tą pakeisime ir tam daug laiko nereikės.
– Seimo pirmininkas yra minėjęs, ir jūs, berods, esate sakęs, kad miškas – toks dalykas, jeigu nekirsi, jis supus. Dabar jau sakot, kad galima ir nekirsti, tuomet ar tai reiškia, kad mes tą mišką paliksime supūti, ar kažkas kažkurioje vietoje kažko iš tikrųjų nepasakė taip, kaip yra?
K. Navickas: Aš niekada nesu to sakęs, nes yra vietų, kurias aš vadinu tikrai perlais ir mes vienoje jų apsilankėme. Tikrai nereikia lįsti su kirviais ir tai yra vertybės, kurias mes turime išsaugoti vienaip ar kitaip.
Ilgai buvo diskutuota ir per klimato kaitos aspektą, kaip traktuoti tą mišką, ar jis supus. Čia iš tikrųjų daug politikos, ne tik technika. Tai politikoje aiškiai pasakykite: taip, brandus miškas nedaro neigiamo poveikio klimato kaitai, bet yra mokslas, kuris turi ir kitus argumentus, tai aš tiktai šiuo atveju cituosiu tik tai, kas yra Europos Sąjungos pozicija. Brandūs miškai, kiek yra svarbūs biologinei įvairovei, jie turi ir bus išsaugoti. Toks yra bendras principas, bendras siekis visų.
– Kokią Lietuvos miškų dalį reikia išsaugoti, kad nebūtų pakenkta biologinei įvairovei?
K. Navickas: Mes dabar saugome 50 tūkst. hektarų.
– Kiek tai yra nuo visų miškų?
A. Navickas: Yra 2 mln. hektarų miškų, iš jų dar su mažesnėmis apsaugomis ir 33 proc. saugomų. Tai yra ir europinės svarbos buveinės, ir kertinės miško buveinės, kurios šiandien neturi apsaugos statuso. Bent jau kertines miško buveinės, mes tikrai visas įtraukiame, inventorizuojame, uždedame saugiklius, kad jos nebūtų kertamos.
Ir vėlgi, vienas atvejis, kur minėjau, turi suveikti ir biržių atrinkimo saugikliai, kada matoma, kad yra daugiau kriterijų biologinės įvairovės naudai. Tokie miškai neturėtų būti liečiami.
