Teatro vadovo Antano Markuckio vadeliojamais arkliais traukiamas vežimas, pradėjęs kelionę Kėdainių rajone, per 18 dienų nuriedės bemaž 500 kilometrų ir pasieks net ir atokiausius Lietuvos kaimus ir miestelius. Ir nors teatras išgyvena renesansą, vadovo balsas ypatingu optimizmu netrykšta.
Aktoriai – profesionalūs artistai iš Ukrainos
Lėlių vežimo teatro kasmet nekantriai laukia Kėdainių krašto mažieji žiūrovai. Kasdienybę nuskaidrinantys profesionalūs, nuotaikingi ir originalūs lėlių teatro spektakliai ilgai išlieka žiūrovų atminty.
Šias metais teatras gastrolių maratoną pradėjo Kėdainių rajone: Jurijaus Titarovo kurtą ir režisuotą nuotaikingą muzikinę komediją „Lietuviški perdainavimai“ galėjo pamatyti Krakių miestelio, Pajieslio ir Jakšių kaimų gyventojai.
„Kuo ypatingos šios jau 32-osios Panevėžio lėlių vežimo teatras gastrolės?“– klausiu Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjo, vadovo Antano Markuckio.
– Šiais metais vežame kitataučio režisieriaus – nusipelniusio Ukrainos meno veikėjo Jurijaus Titarovo spektaklį. Lėles pagamino garsus ukrainiečių lėlininkas Viktoras Nikitinas. Šiame spektaklyje vaidina aktoriai iš Ukrainos.
Keliaujame nauju vežimu. Per 18 dienų nukeliausime apie 500 km. Aplankysime Kėdainių, Kauno, Raseinių, Tauragės, Šilalės, Kelmės rajonus ir suvaidinsime apie 40 spektaklių. Į Palangą, Klaipėdą esame keliavę ir anksčiau, tačiau šiais metais maršrutas – labai intensyvus. Mūsų kelionėje yra ir kalnuotų vietovių, todėl šiek tiek neramu, kaip pavyks jas įveikti naujuoju vežimu. Į gastroles iš viso vyksta keturiolika žmonių.
– Gastrolėms arklius paskolina, jų išlaikymu, pakinktais rūpinasi Krakių žemės ūkio bendrovė. Kokia buvo Panevėžio lėlių vežimo teatro ir Krakių žemės ūkio bendrovės bendradarbiavimo pradžia?
– Vienais metais mes niekur negavome arklių. Pagalbos į žmones – gal kas gali padėti arkliais – kreipiausi ir per rajono laikraštį. Jame dirbęs žurnalistas Svajūnas Mikeška prisiminė savo kurso draugą Antaną Petkevičių, kuris tuo metu buvo Krakių kolūkio pirmininkas. Jie susiskambino ir arklių problemą išsprendėme per vieną dieną. Su Krakėmis draugaujame jau 28 metus.
– Stabtelėkime prie naujos aktorių kartos ansamblio. Kaip užsimezgė draugystė su Ukraina?
– Iš tiesų su ukrainiečiais draugystė užsimezgė iš... nevilties. Lietuva neruošia profesionalių lėlių teatro aktorių. Tai pat susiduriame su karčia emigracijos problema. Mūsų miestas yra nedidelis, gal netgi šiek tiek provincialus ir prisikviesti į jį dirbti aktorius, kai mes ir atlyginimais negalime jų sužavėti, – praktiškai neįmanoma... Todėl ir kilo mintis kreiptis į Ukrainą.
Dabar Panevėžio lėlių vežimo teatre dirba keturi aktoriai iš nacionalinio Kijevo I. K. Karpenko-Karij teatro, kino ir televizijos universiteto ir vienas aktorius iš nacionalinio Charkovo I. P. Kotliarevskio menų universiteto. Dar trys aktoriai turėtų prisijungti iki šių metų pabaigos. Iš Ukrainos į Panevėžį atvykę aktoriai yra profesionalūs lėlių teatro artistai, magistrantai. Jiems Panevėžyje skiriami butai. Ukrainiečiai vaidina penkiuose spektakliuose, su jais dirba lietuvių kalbos mokytoja. Dar nėra metų, kai aktoriai dirba Lietuvoje, o jų padaryta pažanga – didžiulė. Nors akcentas šiek tiek jaučiasi, bet ir jis po truputėlį nyksta. Ir jiems už nugaros tikrai neapšnekėsi, nes jie – viską supranta.
Grįžę iš gastrolių su režisieriaus I. Čabanovo spektakliu suaugusiems „Beketo bliuzas“ važiuosime į festivalį Lvove. Teatras dabar išgyvena renesansą, nes kūrybiniai pajėgumai yra labai dideli.
– Visgi, Jūsų balse girdėti susirūpinimas ir... liūdesys.
– Kiekvienais metais mes vėžlio žingsniu važiuojame per Lietuvą ir matome, kaip ji nyksta. Štai ir čia, šitokia didžiulė mokykla Pajieslyje – dabar joje mokosi dvylika vaikų, kai anksčiau – 200. Kiek nebeliko žmonių! Dar liūdniau, kai matai vienkiemius užkaltais ar išdaužytais langais. Vyksta kažkoks nužmogėjimas...
