Lietuvos braškių augintojų draugijos pirmininkas Vidas Juodsnukis sako, kad pagal išvaizdą atskirti braškes lietuviškas ir importines uogas yra ganėtinai sudėtinga, tačiau galima bent pamėginti, kad mokant keliolika eurų už kilogramą ir tikintis, jog tai lietuviška produkcija, neįsigytumėte dešimt kartų pigesnių atvežtinių uogų.
„Vizualiai nustatyti, ar tai lietuviška, ar lenkiška braškė nelengva. Tiek dydžiu, tiek spalva jos gali būti identiškos. Net ir Lietuvoje užaugintos, tręštos natūraliomis trąšomis atrodo taip pat gerai, kaip ir atvežtinės, tik jos taip ilgai „nestovi“, nes tiesiog nėra naudojama chemija, stabdanti uogų gedimą“, – sako augintojas.
Stipresnis kvapas
Ir nors iš išvaizdos lietuviškos nuo lenkiškų braškių mažai kuo skiriasi, draugijos pirmininkas atskleidžia, kad Lietuvoje auginta braškė turėtų skleisti kur kas stipresnį kvapą.
„Lietuviškos braškės turėtų skleisti stiprų aromatą, nes nėra apdorotas augalų apsaugos priemonėmis. Lenkiškos braškės yra vežamos nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų, todėl ilgaamžiškumui užtikrinti, prieš tai yra apdorojamos įvairiais cheminiai preparatais, kurie konservuoja kvapą ir skonį“, – aiškina V. Juodsnukis.
Skonis
Jei ir kvapas atrodo panašus, tai skonis, pasak Lietuvos braškių draugijos pirmininko, tikrai turėtų išduoti tikrąją braškių kilmę.
„Geriausia yra atskirti pagal skonį. Lietuviškos braškės – kur kas saldesnės. Kartais išvaizda gali pasirodyti prastesnė, tačiau tai, ką jaučiame burnoje, viską atperka“, – sako V. Juodsnukis.
Privalo pateikti dokumentus
Jei nepasitikite savo juslėmis, V. Juodsnukis pataria paprašyti prekybininko pateikti dokumentus, kuriuose turi būti aiškiai parašyta, kokioje šalyje uogos buvo auginamos.
„Pirkėjas gali prašyti pardavėjo pažymėjimo ar sertifikatų, kurie nurodo braškių kilmę. Tai yra privalomi dokumentai, kuriuos turi turėti kiekvienas prekybininkas.
Braškių augintojų draugija reikalauja, kad visi ūkininkų turgeliuose prekiaujantys žmonės turėtų ūkininkų pažymėjimus. Net ir prie prekybos centrų uogas pardavinėjantys žmonės privalo su savimi turėti visus reikiamus dokumentus.
Jei pirkėjui nėra pateikiami dokumentai, įrodantys braškių kilmę, jis gali kreiptis į savivaldybes. Viešoji policija ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja tokius dalykus, nes tai yra žmonių apgaudinėjimas“, – sako augintojas.
Lietuviškos – nereiškia, kad natūralios
Net ir Lietuvoje užauginta braškė, anot augintojų draugijos pirmininko, negarantuoja natūralumo.
„Reikėtų suprasti, kad net jei braškė yra auginta Lietuvoje, tai nereiškia, kad ji yra natūrali. Pavyzdžiui, šiltnamyje auginama, dirbtinomis sistemos laistoma ir tręšiama braškė niekada nebus lygiavertė tai uogai, kuri yra užauginta natūraliai, dirvoje“, – aiškina ūkininkas.
Kainos
Grįždamas prie atvežtinių uogų, V. Juodsnkukis primena, kad braškės į Lietuvos rinką patenka tik tada, kai pirmuoju jų derliumi yra aprūpinamos didžiosios Europos šalys.
„Lenkai, pas mus veža tai, kas lieka nuo Europos: Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Olandijos ir kitų šalių“, – sako vyras.
Pirmosios atvežinės uogos, pasak augintojo, nebūna pigios, tačiau pradėjus prekiauti lietuviškomis, lenkiškų braškių kaina krenta.
„Prasidėjus lietuviškų braškių prekybai, litras atvežtinių kainuoja apie 5-6 eurus, o mūsiškių – nuo 8 iki 10 eurų“, – sako V. Juodsnukis.
