Prekine pieno gamyba šių metų pradžioje vertėsi per 20 tūkst. šalies pieno ūkių. Per metus jų skaičius susitraukė beveik dešimtadaliu. Daugiausia iš prekinės gamybos pasitraukė iki 5 karvių laikantys ūkiai.
Sausį ir vasarį pieną supirko 66 patvirtintos pieno supirkimo įmonės.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 5 didžiausios pieno perdirbimo įmonės tiesiogiai iš ūkių superka apie 66 proc. viso pieno šalyje.
Didžiąją dalį pieno perdirbėjams parduoda stambiausi žaliavos tiekėjai, per metus pagaminantys po 500 tonų pieno.
Maždaug trečdalį supirkimo rinkos valdo žalią pieną iš žemdirbių superkantys tarpininkai - įmonės ir kooperatyvai, kurie pieną parduoda perdirbti arba eksportuoja.
Prekinio pieno gamyba auga ne tik Lietuvoje - Europos Sąjungoje per pirmąjį šių metų mėnesį žaliavinio pieno pagaminta 4 proc. daugiau nei 2017 metų sausį.
Europos Komisijos duomenimis, augant pieno gamybai ir žaliavos pasiūlai, supirkimo kainos Bendrijoje smuko pastaruosius tris mėnesius iš eilės.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas sako, kad nesiima spėlioti, kokio dydžio kompleksai, į kuriuos investuoja verslas, atsiperka. Tačiau kalbant apie ūkininkus, Vakarų Europoje, netgi tokiose pienininkystės šalyse, kaip Danija, bankrutuoja ūkiai, laikantys iki 100 karvių.
„Manau, netgi Lietuvoje, jei kalbėsime apie šeimos ūkius, rentabilumo riba bus bent 200 karvių. Mažesniuose nėra pramoninių šaldytuvų, daug somatinių lastelių. Už tokios kokybės žaliavą niekas nemoka aukštos kainos. Be to, mažuose ūkiuose 5–6 ct. kiekvienam kilogramui vien pieno surinkimo savikaina, kuri taip pat nuskaičiuojama nuo ūkininko. Todėl stambiems ir smulkiems mokama skirtingai“, – apie liūdną kelias karves laikančių ūkių ateitį pasakoja J. Talmantas.
