Šiandien šiame objekte, į kurį investuota 5 mln. eurų, laikoma 1200 piendavėlių ir per parą primelžiama 24 t. pieno. Ji jau patenka į didžiausių fermų dešimtuką.
2000 karvių
Verslininkai sako, kad tik tokio dydžio objektai gali būti rentabilūs netgi tada, kai kainos svyruoja.
Kai bus pasiektas pilnas pajėgumas, karvių padaugės iki 1800–2000 ir ferma taps viena didžiausių fermų Lietuvoje. Karvių laikymas palaidas. Tai leidžia didinti primilžius, gyvūnai sveikesni. Vienai karvei paprastai skiriami apie 8 kvadratiniai metrai fermos.
„Litagra“ valdo 7 žemės ūkio bendroves, tačiau pienininkyste užsiima tik 2. Dar vienoje bendrovėje auginamas karvių prieauglis, o kitoje – pieniniai buliai.
„Norime dirbti išnaudodami masto ekonomiją. Megučionių k. veikia mūsų žemės ūkio bendrovė Kalpokų ūkis, valdantis apie 3000 ha žemės. Tai kaip tik tokio dydžio fermai reikalingas plotas, kurio užtenka, kad patys galėtume ruošti pašarus 2000 karvių“, – dėsto „Litagros žemės ūkio centro“ direktorius Vaidas Navickas.
Nors toje vietoje buvo keletas pastatų, dauguma statyta nuo pamatų. Ten dirbs 29 žmonės. Vadovas sako, kad tai strateginė kryptis ir investicija planuota dar tais laikais, kai pieno supirkimo kainos buvo žemesnės ir į gyvulininkystę įmonė investuoja, kad visas verslas būtų stabilesnis.
Grūdai nebeįdomūs
„Vien tik grūdai kaip žemės ūkio verslas jau nebėra patrauklu. Prognozuojame, kad per penketą ateinančių metų jų kaina, kuri dabar, jei lygintume kelis praėjusius metus sumažėjusi, ypatingai nekils. Pienininkystė bus kur kas stabilesnis sektorius. Fermos atsipirkimo laikas iki 7 metų“, – pasakoja V. Navickas.
Siekiant greitesnio atsipirkimo nebuvo investuojama į naujausius melžimo robotus ir panašią ypatingai modernią, tačiau tuo pačiu brangią įrangą. Vadovas sako, kad jie laikėsi principo, kad perka žinomą, pasiteisinusią įrangą, kuri patogi darbuotojams ir tuo pačiu leidžia pasiekti didžiausių įmanomų primilžių. Tikslas pasiekti „amerikietišką“ rezultatą – daugiau kaip 10 t. pieno iš karvės per metus (vidutiniškai melžiama 10 t., o dažnoje fermoje primilžiai siekia ir 14-15 t – toks ir lietuvių tikslas). „Litagra“ be šios fermos, kurioje melžiama apie 8,5 t. iš karvės, turi dar vieną bendrovę Aristavos ūkis, užsiimančią pienininkyste. Ten melžiama 10,5 t.
Pienininkystė nenuostolinga
„Pieno supirkimo kainos mažėja, tačiau kol jos siekia dešimties metų vidurkį. Galbūt bus mėnesių, kai dirbsime nuostolingai, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai pelningas verslas“, – sako „Litagros žemės ūkio centras“ vadovas.
Įmonė perdirbimu neplanuoja užsiimti. Tikslas kiek galima ekonomiškiau pagaminti aukščiausios kokybės pieną ir jį parduoti. Lietuvoje apie pusę primelžiamo pieno eksportuojama ir konkurencija tarp perdirbėjų vietinėje rinkoje milžiniška.
„Norime statyti daugiau pieno fermų. Svarstysime įvairius variantus, tačiau matome, kad jei sieki ilgalaikio verslo kaip investuotojas reikia bent 1000 melžiamų karvių fermos. Norint išlaikyti tiek gyvulių reikia 1000 hektarų žemės. Pageidautina valdyti bent 1500 ha. Bendrovių, kurios valdo tiek žemės, nedaug“, – analizuoja V. Navickas ir sako, kad geras pavyzdys Estija. Ten vidutinis ūkis jau turi 115 karvių. Pas mus iki 10. Ūkiai stambėja tiek JAV, tiek Europoje.
Mažieji ūkiai nyksta
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas sako, kad nesiima spėlioti, kokio dydžio kompleksai, į kuriuos investuoja verslas, atsiperka. Tačiau kalbant apie ūkininkus, Vakarų Europoje, netgi tokiose pienininkystės šalyse, kaip Danija, bankrutuoja ūkiai, laikantys iki 100 karvių.
„Manau, netgi Lietuvoje, jei kalbėsime apie šeimos ūkius, rentabilumo riba bus bent 200 karvių. Mažesniuose nėra pramoninių šaldytuvų, daug somatinių lastelių. Už tokios kokybės žaliavą niekas nemoka aukštos kainos. Be to, mažuose ūkiuose 5–6 ct. kiekvienam kilogramui vien pieno surinkimo savikaina, kuri taip pat nuskaičiuojama nuo ūkininko. Todėl stambiems ir smulkiems mokama skirtingai“, – apie liūdną kelias karves laikančių ūkių ateitį pasakoja J. Talmantas.
Ūkininkas vardina kelias tokio stambėjimo priežastis. Iki šiol ES galiojo kvotos, kurios ribojo gamybą ir palaikė kainas. Kai buvo pieno ir cukrinių runkelių rinkos tapo laisvomis ir gaminti galėjo kas kiek nori, kainos pradėjo ristis žemyn.
„Mes negalime konkuruoti su šalimis, kur karvės laikomos tvarte 2–3 mėn. per metus, ar kur tvartinio laikotarpio iš vis nėra, kaip Naujoje Zelandijoje. Pas mus gyvuliai tvarte būna 8 mėn. ir tai brangina produkciją. Ateityje mums reikės gaminti tiek, kiek galime sunaudoti vietos rinkoje. Varžytis eksporto rinkose bus sudėtinga“, – aiškina J. Talmantas ir sako, kad, pavyzdžiui, kiaulininkystė visiškai kita sritis. Ten gyvulius tvarte turi laikyti visi, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje laikoma šnipuotoji. Todėl didelių konkurencinių pranašumų neturi nė viena šalis.
Kuo mažiau karvė laiko praleidžia uždaryta, tuo mažiau jai reikia ruošti pašarų žiemai, tuo pigesnė pieno savikaina.
