2017 m. gruodžio 31 d. Estijoje buvo 251 300 stambių raguočių, iš jų 86 400 melžiamos karvės. Per metus pastarųjų padaugėjo 0,3 proc, rašo DELFI.ee. Pieno pagaminta 791 800, arba 1 proc. daugiau nei prieš metus. Vidutinis primilžis 9159 kg, arba 281 kg. daugiau nei prieš metus.
Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, pieno gamyba prekiniuose šalies ūkiuose pernai bendrai susitraukė maždaug 1 proc. – iki 1,4 mln. tonų. Tačiau trijų apskričių – Panevėžio, Šiaulių ir Alytaus – ūkininkai pieno žaliavos pardavė daugiau nei 2016 metais.
Traukiasi mažieji
„Iš Lietuvos ūkių superkamo pieno kiekis pradėjo mažėti nuo 2016 metų pavasario. Pagerėjusi situacija pasaulinėje rinkoje stabilizavo pieno supirkimo kainas, todėl Lietuvos ūkiuose nuo 2017 metų vasaros pradėjo didėti pieno gamyba“, - sako E. Simonis.
Pavyzdžiui, per pernykštį paskutinį metų ketvirtį iš šalies pieno gamintojų natūralaus riebumo pieno buvo supirkta 0,6 proc. daugiau nei 2016 metų ketvirtąjį ketvirtį. Minimu laikotarpiu natūralaus riebumo pieno supirkimo kainos ūgtelėjo apie 18 proc.
Per 2017 metus tiek ūkių, tiek juose laikomų karvių skaičius sumažėjo 11,5 proc. Daugiausia iš prekinės pieno gamybos pasitraukė patys mažiausi, vieną dvi karves laikantys, ūkininkai.
„Iš kitos pusės džiugina tai, kad stiprėja šeimos ūkiai, laikantys daugiau kaip 15 karvių, - teigia E. Simonis. – Todėl kad ir kaip skaudu dėl besitraukiančių iš rinkos mažiausių ūkininkų - rinkos ekonomikos sąlygomis jie negali konkuruoti su didesniais ūkiais, tačiau dėl to pats pieno sektorius tampa efektyvesnis“.
Lietuvos pieno perdirbimo įmonės kasdien iš Estijos ir Latvijos įsiveža apie 900 tonų pieno, o mūsų ūkininkai dalį pieno išveža į Lenkiją.
Popierinė strategija
Nors pas mus sukurta strategija, kaip atgaivinti sektorių, tačiau ji kol kas neveikia, nes perdirbėjai ir ūkininkai nesutaria dėl kainų. Numatoma padvigubinti Lietuvoje pieno gamybą, kelis kartus padidinti produktų eksportą ir sustiprinti kooperaciją.
Tačiau tokia naujoji ambicinga pieno sektoriaus strategija gali virsti nereikalingais popieriais, jeigu pirmiausia nepavyks susitarti dėl tinkamų pieno supirkimo kainų.
Pagal strategiją, Lietuvos pieno sektorius nori atkurti prarastas pozicijas. Pastaraisiais metais pieno gamyba sudarė apie iki 1,4 mln. tonų, nors iki Nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalyje buvo gaminama dvigubai daugiau – iki 3 mln. t. pieno.
Pieno gamintojų, perdirbėjų, mokslininkų ir Žemės ūkio ministerijos atstovų parengtoje pieno sektoriaus plėtros iki 2030 metų strategijoje, paskelbtoje praeitų metų pabaigoje, numatyta vėl pasiekti tokį patį žaliavos gamybos mastą. Nubrėžtoje strategijoje užsimota net tris kartus padidinti pieno produktų eksportą. 2017 m. šių produktų eksporto apimtis, perskaičiuota į žaliavinį pieną, sudarė 0, 8 mln. t.
Planuojama, kad 2030 m. šis skaičius turėtų išaugti net iki 2,4 mln. t. Taigi planai didžiuliai, tik kaip juos įgyvendinti, jeigu dalis pieno gamintojų traukiasi iš rinkos, išparduoda ne tik turėtas kelias ar keliolika karvių – pieno gamybos atsisako 100 ir daugiau karvių laikantys ūkininkai.
„Kai skaičiau šią strategiją, norėjau jos autorių paklausti, ar jie tiki tuo, ką rašo, kad iki 2030 m. pieno gamyba padvigubės. Tam laikui vidutinis ūkis skaičiuojamas vos ne 400 karvių. Realiai pieno gamyba pas mus kris ir toliau. Jaunimas eiti į šį sektorių nenori, kaime nebėra kam dirbti, net norėdamas plėsti ūkį nieko negali padaryti“, – aiškina Jurgis Pažėra, Prienų rajone laikantis 70 melžiamų karvių ir 40 prieauglio ir ūkį perdavinėjantis sūnui.
Pragyventi galima
Ūkininkas turi perdirbimo cechą, įdarbinęs 7 žmones ir sako, jog būtų galima plėstis, tačiau paprasčiausiai nėra žmonių. Jis mielai įdarbintų ir ukrainiečius, tačiau biurokratinė našta per didelė.
„Tiek akis, tiek aplinkiniai ūkininkai sako, kad kai mes nukvaksime, niekas karvių nelaikys. Trauktis nori žmonės, laikantys virš 100 karvių. Tačiau mes jau pensinio amžiaus ir kol dar klibame, tol jas melžiame. Vaikai į laukus paleis mėsiniu galvijus“, – dėlioja J. Pažėra.
Jis sako, kad iš tokio ūkio kaip jo, išlaikyti šeimą galima lengvai. Jis yra PVM mokėtojas.
Tačiau šis ūkis išskirtinis. Jį palaiko pieno perdirbimo cechas.
Melžiamų karvių skaičius Lietuvoje
„Kartais, kai per šventes reikia stabdyti gamybą, po toną pieno per parą parduodame perdirbėjams. Tačiau mums moka tik po 15 ct/kg. Šitoje rinkoje per daug tarpininkų, kurie pasiima savo dalį. Tuo užsiima ir kooperatyvai“, – aiškina J. Pažėra.
„Pieno supirkimo kainos pradėjo mažėti, nors parduotuvėse produktai neatpigo. Lietuvoje statistiškai karvių mažėja, tačiau bandas didina stambūs ūkiai. Estai nuo mūsų skiriasi požiūri į žemės ūkį ir skatina darbo vietų kūrimą“, – aiškina Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis.
Asociacijos vadovas įvardina ir kodėl tokios skirtingos tendencijos pas mus ir Estijoje. Ten vidutinis ūkis virš 60 karvių, pas mus kiek virš 6 karvių, o pačių ūkininkų virš 40 tūkst. ir jie laiko 270 tūkst. karvių. Dėl to, kad traukiasi mažieji, nyksta ir karvės.
Augalininkystė - paprasčiau
Lietuvoje pradėjo augti ūkiai, kurie laiko virš 200 karvių. Virš 500 karvių laiko 51 ūkis. Mažieji masiškai traukiasi.
„Pienininkystė dar neatsigavo po kelis metus užsitęsusios krizės. Tik pernai metais kainos buvo padorios. Dabar supirkėjai jas vėl sumažino 4–6 centais ir perspektyvos neaiškios“, – sako J. Sviderskis.
Ūkininkas sako, kad perdirbėjai patys kerta šaką, ant kurios sėdi. Vietoj to, kad palaikytų ūkininkus, įsiveža žaliavą iš visų aplinkinių valstybių. Kita dalis, kuri stabdo plėtrą – perteklinė biurokratija ir nuolatiniai tikrinimai. Net seniai dirbantiems ūkininkais, jeigu jų verslas neapsiriboja grūdinėmis kultūromis, tenka atlikti pakankamai daug įvairių reikalavimų ir pildyti įvairių dokumentų.
„Užsiimti augalininkyste kur kas paprasčiau“, – konstatuoja J. Pažėra.
